Laiškas į rytojaus namus...

Aš net neabejoju, kad kiekvienas Jūsų (na, bent kas antras ar penktas) esate skaitę šiuos pranašo Kahlil Jibran žodžius:

Jūsų vaikai nėra jūsų.
Jie - savęs išsiilgusio Gyvenimo sūnūs ir dukros.
Jie atėjo per jus, bet ne iš jūsų,
Ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso.

Jūs galite atiduoti jiems savo meilę, bet ne mintis,
Nes jie turi savąsias.
Jūs galit priglausti jų kūnus, bet ne jų sielas,
Nes jų sielos gyvena rytojaus namuose, kurių jūs net svajonėse negalit aplankyti.
Jei galit, siekit būti į juos panašūs, bet nesistenkit juos padaryti panašius į save.
Nes gyvenimas neina atgal ir negaišta vakarykščioj dienoj.
Jūs - lankai, iš kurių lyg gyvos strėlės paleisti jūsų vaikai.
Lankininkas mato taikinį kelyje į begalybę ir savo galia Jis įtempia jus, idant Jo strėlės lėktų greitai ir toli.
Džiugiai leiskitės įtempiami lankininko rankos;
Nes, mylėdamas lekiančią strėlę, Jis myli ir pasiliekantį lanką.

Šiandien perskaitytas psichologės straipsnis priminė man juos. Visą straipsnį galite perskaityti čia: gyvoji psichologija - norite-uzauginti-laimingus-vaikus-nustokite-juos-aukleti

Ir žinote, kiekvieną kartą skaitydama suvokiu ir įprasminu šiuo žodžius vis naujai - kitaip, nei skaitant prieš dešimt ar penkis metus, kitaip nei praėjusiais metais ir netgi kitaip nei supratau dar vakar... TOKS gylis, kad baugu nuskęsti jame!

Ir tikrai, kodėl šiandien tapome tokie savininkiški, egoistiški ir susikoncentravę į save? Galbūt tai įtaka mokymo: gyvenk šiandien, sau, skirk daugiau laiko sau ir pažink savąjį AŠ. Tai nėra blogai. Priešingai. Viso to netgi labai reikia tam, kad po to galėtume kitomis akimis pažvelgti į tuos, kurie šalia, kad išmoktume kai reikia paminti savąjį AŠ vardan kažko tauraus, kad išsilaisvintume tuo pačiu išlaisvindami visus, kurie yra mūsų aplinkoje: nuo mūsų sugalvotų ir priskirtų jiems įsipareigojimų, tarnystės mūsų norams ir reikalavimų skirti laiko mums. 

Ir vis dėlto, vaiko ir tėvų santykis, kaip plačiai nagrinėjamas ir aprašomas bebūtų, visais laikais aktuali, įdomi ir dviprasmiška tema. Tam tikrų teorijų šalininkai rėkia vieną, kitų - priešingai, bet reikia sutikti, kad nei vieni nei kiti niekuomet neskatino vaikų luošinti (bet kokia, net ir rodos pačia nekalčiausia forma) ar juos vos pagimdžius pasisavinti iki kol gyvi tėvai bus... Ir šioje vietoje ausyse skamba pranašiški žodžiai: "Jūsų vaikai nėra jūsų. Jie - savęs išsiilgusio Gyvenimo sūnūs ir dukros". Akyse vaizdiniai kūdikio jaukiai įsitaisiusio motinos glėbyje, mažutėlis, sutelpantis į galingus tėčio delnus, žaidžiantis mažametis, kurio šalia - jo gimdytojai... Ir KAIP nusikratyti to savininkiškumo tokiomis ir šimtai kitų akimirkų?! Kaip suvokti, kad "ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso"? Ir kaip susitaikyti su tuo, kad "jūs galite atiduoti jiems savo meilę, bet ne mintis, nes jie turi savąsias"..? Ir tikrai atrodo nepakeliama įsisąmoninti, kad "jūs galite priglausti jų kūnus, bet ne jų sielas, nes jų sielos gyvena rytojaus namuose, kurių jūs net svajonėse negalit aplankyti". Rytojaus namai... Skamba mažų mažiausiai mistiškai, bet KIEK jėgos šiuose žodžiuose! Belieka guostis, kad "jūs - lankai, iš kurių lyg gyvos strėlės paleisti jūsų vaikai. Lankininkas mato taikinį kelyje į begalybę ir savo galia Jis įtempia jus, idant Jo strėlės lėktų greitai ir toli". 

Visuomet maniau, kad tėvystė - duotybė. Ir nevalia į ją pasižiūrėti atmestinai žaismingai, nes tai ne gatvėje iš prekeivio nusipirkti sumuštinį. Tai įsipareigojimas tapti geru lankininku dar geresnėms strėlėms iš savo lanko leisti. O kol laukiame duotybės, belieka džiugiai leistis įtempiamiems lankininko rankos; "nes mylėdamas lekiančią strėlę, Jis myli ir pasiliekantį lanką".

Tas jausmas - PRIEŠ...

nuotrauka iš laukinesfoto

Visą šią savaitę aš, kaip maža mergytė laukia Kalėdų, laukiau kol galėsiu pačiupinėti ir iš arčiau apžiūrėti medžiagas, į kurias labai greitai įsikūnys naujos mano idėjos. Laukimas - egzamino, nuotykių, kelionės ar mylimojo, visuomet jaudina! Iš viso, tai kas tvyro ore prieš ką nors įgyvendinant, jausmas, kai žinai, kad netrukus ką nors nepakartojamo sukursi savomis rankomis pakrauna adrenalino. Gal ne tokio, kaip leidžiantis nuo kalno Alpėse, bet kasdienybei praskaidrinti tikrai suveikia neblogai :) Kūryba yra jėga. Ir tas procesas, ore tvyrančios idėjos ir veiksmas yra pačios geriausios akimirkos. Čia panašiai, kaip Laimės paieškose: pati kelionė ir yra laimė.
Mane visuomet smagiai nuteikia penktadienio vakaras, nes tada žinau, kad turėsiu dvi dienas pilna koja gyventi savo(!) gyvenimui - be mandagumo kaukių, piruetų prieš darbdavį ir bėgimo per kasdienybę. Patinka kylantis vėjas, susimaišęs su keista šiluma, vasaros vakarą, prieš kylant viską nustelbiančiai audrai: su pilančiu lyg iš kibiro lietumi, baltuojančiu toliu ir sodriu gaivos kvapu. Branginu ramybę prieš ką nors beprotiško. Dievinu dilgčiojimą kūne žiūrint į TAS akis... net nesvarbu prieš ką. Neabejinga esu ir saulėlydžiams prieš naują aušrą... nuotaikingam lagamino pakavimui prieš kelionę ir prisiminimų peržiūrai mažame ekranėlyje prieš iškeliant fotografijas į didesnius ekranus.
Tas PRIEŠ toks žavingas ir įkvepiantis, kad akimirka su galutiniu rezultatu - gal šiek tiek nepelnytai nublanksta. Bet nemanau, kad tai blogai... nes svarbiausia - keliauti. Ir niekad nesustoti augti!

Inspiration

Jūs turbūt net neįsivaizduojate, ką aš sumaniau! Laukia labai kūrybingas laikotarpis. Pažadu - bus gražu, įdomu, subtilu ir... pavasariškai gaivu.
Laukite tęsinio! ;)

Laukėm laukėm...ir sulaukėm!

Dabar jau oficialiai galiu Jus visus pasveikinti su prasidėjusiais 2015-aisiais - sėkmės, meilės ir kūrybos metais! Kaip sakoma, kaip tikėsi - taip ir bus.
Pirmos Naujųjų dienos mano gyvenime būna keistos: lyg ir suvoki, kad prasidėjo dar vieni nauji metai, bet tuo pačiu mintimis dar tęsi senuosius. Tai tarsi naujas dienoraščio lapas, bet matai persišviečiančius senuosius užrašus kituose puslapiuose. Ir tai nėra blogai, manau. Smagu tęsti pradėtus darbus, užbaigti tai, kas nebaigta ir pradėti kažką naujo.
Šįmet dar kartą įsitikinau, kad yra ir nekintamų bei laikui, matyt, nepavaldžių dalykų, tai pavyzdžiui išbraukta iš kalendorių sausio 1-oji :)) Mistiška diena, dievaži...
Aš, kaip jau tapo tradicija, savaitę iki baigiantis seniesiems metams, vis kuo nors nauju papildydavau savo sąrašiuką Naujiesiems. Žinau, kad dėl kai kurių dalykų teks labai pasistengti, dėl kitų netgi pakeisti pažiūras ar aplinką, dėl kitų gali tekti nusivilti... bet vis dėlto, tikiu, kad kaip lemta - taip viskas ir pasisuks (su mano pastangomis arba be jų). Nes "Nėra neįmanomų svajonių. Tėra tik mūsų ribotas suvokimas apie tai, kas yra įmanoma." /B. M. Koni/
Jums, skaitantiems, nuoširdžiai linkiu to paties, kaip ir sau: sąrašų, sudarytų mintyse ar užrašytų ant popieriaus skiautės išsipildymo. Ir jeigu šių metų pabaigoje (kuri ateis kiek greičiau nei mes visi tikimės) galėsite uždėti bent vieną "varnelę" ties sąrašo eilute - tai jau bus labai neblogai. Bus dėl ko stengtis ir dirbti visus metus, tiesa? ;)
Atsimink, kai Tu sakai: "Pasiduodu", kažkas kitas, atsidūręs toje pačioje situacijoje, sušunka: "O, kokia puiki proga!" /H. J. Brown/

Sveiki, mielieji,
kiekvienais metais galvoju, kad likus, pavyzdžiui, savaitei iki Šv. Kalėdų, dar tikrai rasiu laiko prisėsti prie kompiuterio ir brūkštelėti kokį jaukų sveikinimą didžiųjų žiemos švenčių proga... BET taip jau nutinka, kad nespėju :) Prieššventinės dienos pralekia šuoliais, išvažiuojame pas savus ir blog'as lieka be jokių šventiškų atributų. Skubu pasitaisyti.

Iš tikrųjų, tikiu žodžio, minties galia ir nėra taip labai svarbu kada tiksliai tai pasakyta, gruodžio 25-ąją ar kiek vėliau. Bet kad jau esame visai ant slenksčio senųjų ir naujųjų metų, tai norisi visiems palinkėti, visų pirma - tikrumo, nesvarbu ką darytumėte, ko imtumėtės, su kuo bendrautumėte ar apie ką begalvotumėte. Dar norisi linkėti tų įprastų, bet svarbių dalykų - šypsenų, artimųjų apkabinimų ir meilės, kurią vieni kitiems spinduliuojame - kad viso to ir ateinančiais metais netrūktų. Dar labai noriu Jums palinkėti idėjų, naujų siekių ir įdomių veiklų. Nemažiau gyvenime svarbi ir sveikata bei laimės (nors ir trumpos) pojūtis. Kad Jūsų gyvenimo žemėlapiuose būtų kuo daugiau kelių - greitkelių, kaimo vieškelių ar miško takelių, kurie ves Jus jūsų laimės link. Artėjant Naujiesiems norisi linkėti, kad atverstumėte naują lapą. Ne, senųjų išplėšti iš gyvenimo knygos tikrai nerekomenduočiau, tiesiog būkite pasiruošę nerti į naujoves. Kad ir kokie geri Jums atrodo šie - 2014-ieji, linkėsiu Jums dar sėkmingesnių 2015-ųjų! Ir pabaigai norėčiau linkėti tik gerų akių, kurios sugebėtų net ir tarp juodžiausių pelų pamatyti gerumą ir gerų lūpų, kurios net ir netikėčiausiems išbandymams užgriuvus atrastų ir ištartų gerą žodį... na, ir žinoma, gerų širdžių, kurios visai tai pajaustų.

Su artėjančiais 2015-aisiais, mielieji! Sėkmingų, kūrybingų, nuotykių ir naujovių kupinų metų. Iki pasimatymo naujuose mano užrašų Jums puslapiuose!

Naujų laikų Moteris

Žinote, kai rankose laikau naują žurnalą (gruodžio pabaigoje pasaulį išvysta sausio mėnesio numeriai) visuomet apima keistas jausmas, lyg būčiau žingsniu priekyje šiandienos. Dar keisčiau, manau, turėtų jaustis žmonės, kurie ruošia naujus žurnalo numerius. Jie visuomet gyvena vienu numeriu prieky visų kitų. Taigi, vieno skaitomiausių žurnalų moterims Lietuvoje jau 2015-ųjų metų numeryje skamba vien stiprūs moterų balsai. Balsai moterų, kurios mąsto kitaip, laužo standartus ir negailestingai naikina klišes, jau ilgą (gal kiek per ilgą) laiką priskirtas moteriškai lyčiai. Skaičiau straipsnį po straipsnio ir mąsčiau, kokia gi ta naujų laikų Moteris? Straipsnių herojės buvo TOKIOS skirtingos, bet tuo pačiu turinčios kažką bendro...
Vyrai rėkia, kad moterys prarado savo prigimtinį moteriškumą ir, kad jas reiktų uždaryti į "moteriškumo mokyklas". Moterys neatsilieka ir kaip antausį rėžia, kad jeigu vyrai leidžia sau būti skudurėliais moterims po kojomis, tai kas joms belieka - perimti vyriškąjį vaidmenį į savas rankas. Psichologai aršiai diskutuoja, kodėl tos moterys virsta "trans" būtybėmis, prie kurių bijo prieiti vyrai, bet džiaugiasi darbdavys, galintis tokiai būtybei ant pečių sukrauti visus įmanomus darbus - kaip tikrų tikriausiam darbiniam mului. O vyrai dejuoja, kad vis dėlto, po visų darbų jie pasigenda deivių namuose, kurios su šypsena kurstytų šeimos židinį ir švelniu balsu viliotų juos į jaukų guolį...
Ši tema, apie moterų NEprarastą moteriškumą, o vyrų - vyriškumą, manau, tokia pat aštri, kaip gerai pagaląstas virtuvės šefo peilis arba temos apie politiką giminės rate. Tai kokia gi turėtų būti ta naujų laikų Moteris, kad būtų priimtina visuomenei, tinkama karjerai, neišsižadama vyro ir šeimos? Arogantiškos moterys, nes mat tik lipant kitiems per galvas gali pasiekti aukštumų, tapo vakar dienos atgyvena. Stiprios, savimi pasitikinčios, aukštus postus darbe užimančios - realybė, bet po truputį tolstanti ir užleidžianti vietą toms, kurios geba derinti darbą ir šeimą, malonumus. Gyvena gyvenimą, kurio nereikia išsižadėti dėl karjeros. Dabarties moterims rūpi mokslas, tobulėjimas, bet šiuos dalykus stengiamasi suderinti su asmeniniu gyvenimu. Jos nelaukia, kada kas nors atvilks sumedžiotą mamutą - tuo gali pasirūpinti pačios, bet visuomet su malonumu leis savo vyrui vykti į medžioklę, kad šis neprarastų prigimtinių instinktų. Naujų laikų moterys stiprios savo vidiniu pasauliu, nuostatomis ir aiškiai sudėliotais prioritetais. Jos stiprios, bet NORI jausti užnugary ir žinoti, kad kai kas nors nepavyks taip, kaip norisi, turės Tą, į kurį atsirems ir jausis saugi. Šių dienų Moteris vis dažniau renkasi šeimą ir vaikus vietoje užtikrintos vietos darbo rinkoje. Nes ji nebenori įrodinėti visuomenei, kokia stipri ir galinga galinti būti, esą vaikas tik šalutinis veiksnys, "kokybiško" šeimyninio gyvenimo rodiklis, kuris toli gražu nėra stabdys karjerai (ir su kelių savaičių ar mėnesių kūdikiais bėga darbų maratoną, lyg tai būtų norma). Šiandienos Moteris taip aršiai nebesiveržia į vyrų pasaulį ir nebruka jiems savo taisyklių. Ji nėra nuolanki namų tarnaitė, bet moka pasimėgauti kurdama namų šilumą ir jaukumą. Manau, kad šiandienos Moterys suvokė, kad nenorėdamos šalia matyti moteriškų vyrų, pačios turi nustoti elgtis kaip vyrai. Elementari, bet, deja, nevisiems suvokiama tiesa.
Aš tikiu, kad ne veltui vyras gimė vyru, o moteris moterimi. Matyt Vyr. režisierius yra suplanavęs įdomių vaidmenų ir būtent tokiems veikėjams, kokie buvo atsiųsti čia į Žemę. Ir net kai kas nors galvoja priešingai, kad neva turėjo gimti, pavyzdžiui, vyras moterimi, matome, kad ir po plastikos chirurgų įsikišimo nelabai kas gero įvyksta. Plastinė chirurgija gali pakeisti lytį, tam tikras kūno dalis pašalinti, reikiamas prisiūti, bet plastikos chirurgai nėra dievai ir kol toks "neapsisprendėlis" guli ant jų darbo stalo negali jam implantuoti manierų, eisenos, nuojautos, tam tikrų subtilybių, būdingų tik tos lyties atstovams. Ir tuomet nuo to chirurgų stalo pakyla toks "nei šioks nei toks" individas - praradęs tikrąją tapatybę, lyg ir norintis susikurti naują, kitokį rytojų, bet pasimetęs turbūt dar labiau nei prieš gulantis ant operacinio stalo.
Naujų laikų Moteris suprato, kad jai nebereikia ant savo pečių nešti viso pasaulio, nereikia nudirbti visų įmanomų darbų, ir išspręsti visų kylančių sunkumų. Tai ji, jeigu tik pati nori, gali daryti drauge su vyru. Ir jaustis dėl to nei kiek ne blogiau. Tiesiog ne tokia pavargusi, išsekusi ir sutrypta. O tuomet atsiranda laiko ir tam prigimtiniam moteriškumui skleistis ir visiems kitiems dalykams, kurie leidžia mums jaustis tikromis asmenybėmis, o ne vyrų įkaitėmis kasdienybėje.
Šių dienų Moteris - charizmatiška, išsilavinusi, komunikabili, šilta, atidi savo aplinkai, jautri, laisva savo vidumi, įkvepianti, savita ir įdomi, kaip asmenybė, subtili, bet tuo pačiu velnioniškai padūkusi ir nesipriešinanti savo prigimčiai... svarbiausia - nebijanti būti tiesiog savimi. Tikra.

Metinė ataskaita... sau.

Kiekvienas mūsų artėjant metų pabaigai kruopščiai ar kiek atmestinai peržvelgiame praėjusius metus: darbus, poelgius, tikslus, santykius, įvykius. Žvelgiantys giliau analizuoja save ir bando nusimatyti ateinančių - Naujųjų metų siekius, bando piešti linijas, galimai nuvesiančias prie finišo. Nes posakis "Esame savo laimės kalviai", matyt, daugiau ar mažiau veikia. Kas kitas, jeigu ne Tu pats planuosi ir po mažą detalę, kaip dėlionę, lipdysi savo gyvenimą?
Gyvename tokiu laiku, kad rodos VISKĄ galime susiplanuoti patys: darbus, karjerą... patys renkamės kokio gyvenimo pamatus norime kloti, renkamės iš kokių medžiagų statysime gyvenimo karkasą ir kuo užpildysime erdves. Patys sprendžiame, norime karjeros ar atsiduosime šeimai. Būsime kažkieno kito pavaldiniai ar kursime rytojų iš savo idėjų ir svajonių. Galime, kaip muzikoje, pasirinkti netgi mums labiau tinkantį ritmą, į kurio taktą trepsėdami keliausime, o galbūt tylą, atvesiančią mus į vidinę ramybę. Renkamės ką nors daryti ar tiesiog egzistuoti. Rodos tokia gausybė pasirinkimų ir visur viską gali modeliuoti pats, bet... Vis dėlto, išlieka dalykų, už kuriuos, deja, negalime būti atsakingi . Tiesą sakant, net neturime galimybių to įtakoti. Net jeigu turime viso Pasaulio turtus (materialinius ar/ir dvasinius). Tiesiog negalime. Yra dalykų, kurie ne mūsų galioje. Ir tai daugelį mūsų šiek tiek trikdo. Galvojame, kaip apeiti tam tikrus dalykus, kurie kelią baimę, skausmą ir visuotinį nusivylimą. Egzistuoja toks posakis, kad kol nenustoji bandyti - tu dar nepralaimėjai. Galbūt. Bet net ir tai galioja toli gražu ne be išimčių. Biblijos ištrauka teigia "Žmogus planuoja savo kelią, bet Viešpats jį veda". Ir vis dėlto, "Po dvidešimties metų tu būsi labiau nusivylęs dėl to, ko nepadarei, nei dėl to ką padarei. Taigi atsikratyk pančių. Palik saugų uostą. Pagauk palankų vėją. Tyrinėk. Svajok. Atrask." /Mark Twain/ Net jeigu ir suvoki, kad visko iki galo apspręsti pats negali, paversk šį žinojimą savo stiprybe.