Įkvėpimas naujai savaitei!

inspiration for a new week

Apie gyvenimo nuotykius ARBA esame ten, kur ir turime būti

Ištrauka iš vieno labai gerai žinomo Lietuvoje, ir ne tik joje, aktoriaus interviu gyvenimo būdo laidai: "Man buvo kokie 34 metai, kai dirbant užsienyje sutikau neįtikėtino grožio mergyčką. Nu neįtikėtino grožio! Ji buvo labai jauna, gal devyniolikos. Visą mėnesį dirbom kartu, aš žiūrėjau į ją, ji atsakydavo tuo pačiu... Vieną vakarą ji pakvietė mane susipažinti su savo šeima - kilminga, didele šeima. Jos tėvas be didesnių ceremonijų, pamatęs mane paklausė, ar man patinka jo dukra. Tada atkišau jam savo žmonos ir sūnaus nuotrauką. Jis sako: "O gaila..." <...> Ji dabar turi du vaikus. Sutikau ją prieš kokius septynis, gal penkis metus Madride. Tokia tetutė (juokiasi). Mano žmona daug gražesnė už ją."
Ši ir begalė panašių situacijų tik įrodo, kad esame su tais, su kuriais ir turime būti. Ir, kad niekas gyvenime neįvyksta veltui. Kartais jaunystės NEpasirinkimai vis sugrįžta lyg su kartėliu "o kas būtų, jeigu tada būčiau...". Bet, matyt, neturėjo būti, jeigu dabar esi kitoje vietoje ir su kitais žmonėmis. Ir nėra ko gaišti laiko narstant praeities kauliukus.
Kai esame labai jauni (dar -niolikos) - atrodo visas Pasaulis mums po kojomis, visi pasirinkimai, galimybės... tereikia panorėti. Ir taip galvojame ne tik apie pasirinkimus ar ateities planus, bet dažnai ir apie žmones. Vėliau, nors esame vis dar jauni, pradedame atsargiau žiūrėti į šiandieną, nes nežinome, kas bus rytoj ir ta nežinia šiek tiek glumina. Nes jau esame išnaudoję savo atsargines "gyvybes" šėlionėse ir savęs ieškojime iki dvidešimties. Tada galvojame, sudedame pliusiukus ir minusiukus, neretai "apsidraudžiame", kad neliktume ant ledo. Būdami vis dar jauni, bet jau brandesni savo patirtimi ir išgyvenimais, žinome, kad nemokamas sūris būna tik pelėkautuose, o už, pavyzdžiui, kiekvieną "bonusą" iš darbdavio apsimoki asmeninių santykių sąskaita.
Santykių aritmetika nėra paprasta, bet jeigu labai stengiesi ir nuolat dirbi tuo klausimu - gali pavykti ją perprasti (arba bent jau galvosi, kad tau tai pavyko).
Niekas šešiolikmečiui neįstengs paaiškinti, kad būtina gyvenime sverti ir matuoti, kad pasirinktum teisingai; niekas aštuoniolikmečiui nesugebės įrodyti, kad galima pasimokyti iš kitų klaidų pačiam to nebandant daryti; vargu ar atsiras tas, kuris dvidešimt penkerių jaunuoliui pakirps sparnus siekiant tikslo; kaip ir abejotina, ar atsiras toks, kuris nugyvenęs gyvenimą - tokį, koks jis jam ir buvo skirtas, pasakys, kad buvo neverta.
Švedų rašytojas Stefan Casta yra pasakęs, kad "Gyvenimas yra nuotykis. Kiekviena diena yra nuotykis. Šiandiena yra nuotykis. Rytoj prasidės kitas. Mūsų gyvenimai yra neatrasti kontinentai. Kiekvienas žmogus yra nenutrūkstamas pasakojimas" ir, matyt, jis buvo teisus...

Dar vienas laiškas į Rytojaus namus

Keistas jausmas - kai esi dar čia, bet tuo pačiu jau kitur. Dėlioji paskutinės darbo savaitės planus, baiginėji pradėtus darbus, bandai "kompensuoti" į priekį laiką tiems, kam jis svarbus. Skaitai pasaką prieš miegą mažiesiems Draugams ir susimąstai, kad ne tiek ir daug tų kartų liko. Statai bokštą drauge, dėlioji dėliones, kalbiesi apie tai, kas rūpi tą dieną vaikams ir vėl nejučia pagalvoji, kad neilgai visa tai truks. Galbūt tai tęsis kažkur kitur, su kitais naujais mažaisiais draugais, bet tai nebus tas pats.

Keista. Negaliu suprasti, labiau gaila ar tiesiog norisi kaip kempinei į save sugerti viską iki paskutinio lašo: mažųjų žvilgsnius, juoką drauge, įsiminti jų vaikiškus nusikalbėjimus, dar tik pradedančiųjų pokštus... Kuriam laikui į priekį bandau "prikaupti" ir jų apkabinimų, šypsenų ir to vaikiško naivumo. Bandau "išžaisti" visus smagiausius mūsų susigalvotus žaidimus, išmokyti naujų dalykų. Galvoju... ar prisimins? Norėčiau tikėti, kad taip. Ir jeigu tai įvyks - visai nesvarbu kuriuo laiku, kokioje vietoje, kokiomis aplinkybėmis, žinosiu - kažką dariau teisingai.
Praeitis ir dabartis - mūsų priemonės, tik ateitis - mūsų tikslas /B. Paskalis/

P. S. Ir vis dėlto, kad ir kaip kartais atrodytų sunku priimti sprendimus, žengti iš savo komforto zonos, tiesti tiltą iš šiandienos į šiek tiek neaiškų, bet visgi rytojų, tinkamiausi šioje vietoje būtų Gilbert E. Kaplan žodžiai: "Daug geriau žinoti, kad išdrįsai siekti savo svajonių, nei nugyventi gyvenimą snaudžiant ir apgailestaujant".

Įkvėpimas ateinančiai savaitei!

inspiration for a new week

Pigus ar šventas..?

Kaip gyventi, kad Gyvenimas būtų ne pigus, o šventas? Užsiimti mėgstama veikla, dirbti darbą, kuris tau patinka, rasti laiko draugams ir kultūrai (renginiams, parodoms, miestui), aktyviai dalyvauti socialiniame gyvenime, turėti nesuvokiamą kiekį "draugų" socialiniuose tinkluose ir vieną kitą tikrą draugą realybėje..? Ar eilinį kartą perkratyti savo vertybes, tikslus ir siekius, o jau tada atsirinkti, kas ŠIAME gyvenimo etape Tau svarbiausia.
Kartais lėkdami per kasdienybę arba per daug susikoncentravus į save ir savojo AŠ paieškas galime pražiopsoti šį tą daugiau: artimojo ligą, draugo širdgėlą, kolegų blogą savijautą, užspaustas emocijas namuose, keistą darbdavio žvilgsnį darbe, tarsi klausiantį, bet nesulaukiantį jokio atsakymo. Kaip skubėdami prie kasos prekybos centre galime palikti piniginę ar bankomate išsiimdami pinigus palikti banko kortelę. Skubėjimas ir greitas tempas, paprastai, labai toli nenuveda. Kaip ir paskubomis daromi darbai, dažniausiai, nebūna vertingi ir juo labiau ilgaamžiai.
Taip, šiandieninės realijos tokios, kad jeigu nespėsi bėgti maratono su visais, būsi pargriautas ir negailestingai sutryptas tų, kurie žūt būt sieks finišo - nesvarbu kokia kaina. Bet mes vis dar turime teisę sustoti. Na, bent jau stabtelėti, kad įvertintume esamą situaciją. Vis dar galime patys spręsti, ko mums šiandien reikia, o ko galime atsisakyti. Kur link keliauti ir kokią gyvenimo kryptį rinktis. Ir terminus, dažniausiai, nustatome mes patys, tik kartais tampa paprasčiau dangstytis kitais ir neva susidariusiomis aplinkybėmis, kurių aukomis tapome.

Mes galime sustoti tam, kad praleistume daugiau laiko su artimaisiais, nes kiekvienas žinome, kad ateis laikas, kada gailėsimės to nepadarę. Mes turime teisę atsisakyti darbų, kurių nebeįstengiame atlikti ir kuriuos mums primeta darbdaviai neva reikšmingiems "bonusams" gauti. Mes vis dar galime būti savo Gyvenimų režisieriais ir pagrindiniais aktoriais, iki pat tos akimirkos, kada uždanga nusileis... Ir tik mes patys galime pasinaudoti ta teise gyventi šventai, o ne pigiai ir greitai.
Svarbu ne tai, ar ilgai, bet ar tinkamai tu gyveni /Seneka/

Geras gyvenimas

Tai nebūtinai GERAS automobilis ir vokiškos kokybės kranai senamiesčio butukyje , kuris siekia vos 20 kvadratinių metrų, bet užtai yra BEVEIK per du aukštus, nes nenormaliai aukštos lubos sovietiniais metais laikytos sektinu architektūros pavyzdžiu. Tai netgi ne tikslus, kaip tavo širdies dūžiai, šveicariškas laikrodis, alsuojantis prabanga. Ir ne PRADA namų suknelė nuplėšta nuo ką tik podiumu žingsniavusios ilgakojės manekenės. Geras gyvenimas - tai... ne savo pozos demonstravimas, pinigų švaistymas niekalams ir nesibodėjimas savęs laikyti tikruoju "elitu". Geras gyvenimas yra DAUG daugiau. Tai tikras bendravimas. Mėgstama veikla. Sveikata - tavo ir artimųjų. Artimos sielos - bičiuliai ir TIKRAS laikas praleistas jų draugijoje. Meilė - besąlygiška (ypač kai kalbi apie patį Gyvenimą). Ir svarbiausia, geras gyvenimas - tai buvimas SAVIMI. Štai kas yra tikras gyvenimas! Mėgaukis, jeigu tokį išgyveni. Jeigu DAR ne - susikurk tą tikrumą aplink save ir galėsi mėgautis GERU GYVENIMU.