Laikas... SAU.

Visad baisu, kad pražiopsosime ką nors labai svarbaus, svarbią dieną... šiandieną! Lekiam skubam, skęstam darbuose ir net nepastebim, kaip akimirkas ir iš jų suklijuotas dienas praleidžiam pro pirštus lyg birų smėlį. O juk "<...> kiekviena diena, net kiekviena akimirka, yra neįkainojama, nes iš jų sudaryta amžinybė" /J. V. Gėtė/
Ko vertas gyvenimas, jei paskendę savuose rūpesčiuose neatrandame laiko sustoti ir apsižvalgyti? Visai nesvarbu, kur tuo metu būtume: biure, plyname lauke, triukšmingoje gatvėje, svetimame mieste, autobuse, nukarintomis kojomis sėdėtume vaikystės medyje...o gal užsimerkę  nardytume mintyse. Beje, gyventi šia diena - tikrai be proto sudėtingas reikalas. Tai ne vien skambi frazė. Jeigu TIKRAI nori taip gyventi, reikia perkainoti tam tikras savo vertybes, peržiūrėti prioritetus, pasikapstyti savyje ir uždavus sau klausimą "Kas esu ir ką veikiu šiame gyvenime", žinoti bent preliminarų atsakymą.
Įdomus faktas yra tas, kad žmogus didžiąją laiko dalį praleidžia galvodamas apie praeitį (kurios, deja, nebe pakeisime), arba projektuoja ateitį (dabarties sąskaita). Ir tik maža dalelytė individų sugeba natūraliu būdu sustabdyti mintis ir išgyventi akimirką. Taip, žmogus turi tokį sugebėjimą - mąstyti ir to mąstymo pagalba nusikelti į praeitį arba ateitį. Tai puikus sugebėjimas. Problema tik ta, kad didžioji dalis negeba valdyti mąstymo proceso, o nevaldomas mąstymas veda į destrukciją - tai, kas skiria mus nuo ČIA ir DABAR. Todėl būtina perimti valdymą į savo rankas (bent kartais). Buvimas čia ir dabar yra išgyvenamas intuityviai - tai dešiniojo smegenų pusrutulio darbas.

Taigi, gyvenimo triukšme vidinė ramybė ir laikas sau tampa prabanga. Todėl reikėtų išmokti pasidžiaugti, kada tai ateina. O dar geriau, jei pavyks tai susikurti pačiam, kada to reikia labiausiai.
Laikas sau gali būti: žiūrėjimas, kaip krenta puraus sniego kąsniai naktyje, gera knyga rankose, pasivaikščiojimas, prasminga veikla kūnui ir sielai, muzika, kelionė, bent keletas minučių pasibuvimas užmerktomis akimis susisupus į pledą po sunkių dienos darbų...netgi lopšinė kūdikiui gali virsti laiku, kada pabūname su savimi.
Verta susimąstyti, nes skubėdami mes po dalelę galim išbarstyti sielą... "Kiekviena šiandiena - geriausia metuose. Užsidėk tai lyg antspaudą ant savo širdies" /R. V. Emersonas/