Laikas... SAU.

Visad baisu, kad pražiopsosime ką nors labai svarbaus, svarbią dieną... šiandieną! Lekiam skubam, skęstam darbuose ir net nepastebim, kaip akimirkas ir iš jų suklijuotas dienas praleidžiam pro pirštus lyg birų smėlį. O juk "<...> kiekviena diena, net kiekviena akimirka, yra neįkainojama, nes iš jų sudaryta amžinybė" /J. V. Gėtė/
Ko vertas gyvenimas, jei paskendę savuose rūpesčiuose neatrandame laiko sustoti ir apsižvalgyti? Visai nesvarbu, kur tuo metu būtume: biure, plyname lauke, triukšmingoje gatvėje, svetimame mieste, autobuse, nukarintomis kojomis sėdėtume vaikystės medyje...o gal užsimerkę  nardytume mintyse. Beje, gyventi šia diena - tikrai be proto sudėtingas reikalas. Tai ne vien skambi frazė. Jeigu TIKRAI nori taip gyventi, reikia perkainoti tam tikras savo vertybes, peržiūrėti prioritetus, pasikapstyti savyje ir uždavus sau klausimą "Kas esu ir ką veikiu šiame gyvenime", žinoti bent preliminarų atsakymą.
Įdomus faktas yra tas, kad žmogus didžiąją laiko dalį praleidžia galvodamas apie praeitį (kurios, deja, nebe pakeisime), arba projektuoja ateitį (dabarties sąskaita). Ir tik maža dalelytė individų sugeba natūraliu būdu sustabdyti mintis ir išgyventi akimirką. Taip, žmogus turi tokį sugebėjimą - mąstyti ir to mąstymo pagalba nusikelti į praeitį arba ateitį. Tai puikus sugebėjimas. Problema tik ta, kad didžioji dalis negeba valdyti mąstymo proceso, o nevaldomas mąstymas veda į destrukciją - tai, kas skiria mus nuo ČIA ir DABAR. Todėl būtina perimti valdymą į savo rankas (bent kartais). Buvimas čia ir dabar yra išgyvenamas intuityviai - tai dešiniojo smegenų pusrutulio darbas.

Taigi, gyvenimo triukšme vidinė ramybė ir laikas sau tampa prabanga. Todėl reikėtų išmokti pasidžiaugti, kada tai ateina. O dar geriau, jei pavyks tai susikurti pačiam, kada to reikia labiausiai.
Laikas sau gali būti: žiūrėjimas, kaip krenta puraus sniego kąsniai naktyje, gera knyga rankose, pasivaikščiojimas, prasminga veikla kūnui ir sielai, muzika, kelionė, bent keletas minučių pasibuvimas užmerktomis akimis susisupus į pledą po sunkių dienos darbų...netgi lopšinė kūdikiui gali virsti laiku, kada pabūname su savimi.
Verta susimąstyti, nes skubėdami mes po dalelę galim išbarstyti sielą... "Kiekviena šiandiena - geriausia metuose. Užsidėk tai lyg antspaudą ant savo širdies" /R. V. Emersonas/

Gieda rytas

Saulės užtemdytoje žiemoje.

Virš laukų pakilusio speigų pakeleivio

Sidabro pirštais vedžiotas raštas dyla lange…

Miršta malda.

Nuo svetimų ašarų sulietas sniegas

Lašnoja į virpančias širdis.

Tiesiu į dangų rankas -

Gal kas sušildys, gal kas supras.

Išsilieju vėjų nugairintoje rimtyje.

Ir kalba šlapios snaigės delne.

Iš akių ruošias pabėgti sumišusios iliuzijos.

Ausyse vis skamba kvaila vandeniu virtusių pusnų daina.

Ir šiame ryte šalia kvapnios arbatos lėkštelėje neradau padėto jaukumo,

Nesupratau į kokias pievas per naktį pabėgo ryškios gyvenimo spalvos.

Nesulaikiau byrančių ašarų.

Į juodą naktį išėjo šilti, geri jausmai.

Žinau, jie pasiklydo

Ir rytui išaušus nerado kelio pas mane.

----------------------------

O aš taip ir likau gulėti patale.

Nepakilau į dangų ir nesurišau pamišusios saulės.

Nesugaudžiau tų paklydusių meilės aidų.

Na ir kas, kad buvau Tau pažadėjusi atnešti saujelę kvepiančių aviečių.

Dar nebuvau miške…

Rankas ir kojas surakino žiema.

O Tu eik. Eik tolyn nuo manęs.

Bėk į nebūtį, gal ten surasi išbarstytus sapnus.

Parnešk juos man. Sudėk į ilgesio delnus.

Aš jau galbūt būsiu nuėjus į mišką ir parnešus Tau krepšelį aviečių.

Paskubėk… Juk galiu numirt belaukdama. 

...nes ateitis dar neužrašyta

Mes nuolat planuojame, kaip gyvensime ateityje, o ne gyvename dabar. Sakome: "Palaukite, kol baigsiu mokyklą, kol gausiu filosofijos daktaro laipsnį, tada prasidės tikrasis gyvenimas." Kada viską jau turime - o to pasiekti nebuvo lengva - sakome sau: "Turiu palaukti, kol gausiu darbą, tada tai jau pagyvensiu." Kada gauname darbą, užsinorime automobilio. Paskui namo. Mes paprasčiausiai nesugebame gyventi šia diena. Mes linkę nukelti tą tikrojo gyvenimo pradžią vis toliau ir toliau, ir patys nežinome kodėl. Gyventi reikia dabar. Taip atidėliodami, galime niekada gyvenime nepajausti tikrojo gyvenimo skonio. (Thich Nhat Hanh)

Sunku? Tikrai nelengva. Atsiras ne vienas, kuris pagalvos: "Pfff, gyventi tik šia diena?! Kvaila. Neapdairu. Paaugliškai atsainu." Galbūt. Bet jeigu pavyktų gyventi šia diena, neprarandant sveiko proto, tuomet gal viskas neatrodytų taip paika?
Planavimas - pagirtina savybė, darbe, buityje, bet tik tada, jei nekalbama apie tokį planavimą, kuris atidėlioja patį gyvenimą.

Kai išmoksime pragyventi dieną neskubant, kaip tą daro gamta, galėsime jaustis šiek tiek pranašesni už tuos, kurie dar tos pamokos neįsisavino. Henris Deividas Toro sakė: "Tegul joks ant tako nukritęs riešuto kevalas ar praskrendantis uodas nepastoja mums kelio. Leiskite mums ateiti anksti ir akimirksniu išnykti greitai ir niekieno netrukdomiems. Teateina žmonės ir išeina, tegul skamba varpai ir verkia vaikai - juk iš to susideda diena. Jei kaukia traukinys, tegul kaukia, kol užkims. Jei skamba varpai, kodėl mes turėtumėm bėgti? Laikas tėra tik tekanti upė, prie kurios aš vaikštau žvejoti."
Manau, kad kiekvienas sau turėtų išsikelti tikslą - kad gyvenimas būtų ne pigus, o šventas.