Jei tik galėtum, tikiu – kalbėtum...
Šnabždėtum man ilgesiu, atgaila, vienišų dienų paguoda.
Apglėbtum supratimu ir gražesniu pasaulio suvokimu.
Maitintum meile, o desertui patiektum
Švelnumą, prisotintą gerumo.
Aš tikiu. Nors niekada nepaklūsti mano sielos eilutėms...
Aš tikiu. Tu apsigyvenai manyje.
Kiekvienoje mano kūno kertelėje,
Kiekviename sielos centimetre...
Mano akys, pramerktos ryto, alsuoja Tavimi.
Ir Tu čia, giliai manyje – pasislėpęs ametisto spalvos
akyse.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą