#ContactForm1 { display: none ! important; }

2016 m. sausio 10 d., sekmadienis

Ar tikrai išdrįstate būti vienas su savimi..?

Laikas sau. Jis gali būti visoks: bėgiojimas miesto gatvėmis ar nuošaliais priemiesčio takeliais; knygos skaitymas, pasineriant į kitus pasaulius; manikiūras plepant su specialiste arba tylint (vienai tiesiog gerai atliekant savo darbą, kitai - galvojant apie kažką asmeniško, mintyse perbėgant dieną ar planuojant naujus darbus); SPA malonumai, kai kūnu pasirūpina kažkas kitas, o jums belieka pasirūpinti savimi "iš vidaus"; tapyba, kai nekalbi, bet viską pasakai drobėje; keramika, kai nulipdai svajones ir paverti jas kūnu; rašymas, kai apsinuogini, nors sėdi apsirengusi ir dar įsisukusi į šiltą pledą; tvarkymasis - namų, minčių, darbo vietos; kūryba - virtuvėje, baltuose popieriaus lapuose, medžiagų skiautėse, ant namų sienų... laikas sau gali būti toks įvairus, kokie įvairiapusiški sugebame būti mes patys.
Visus šiuos dalykus galima daryti vienam, liekant su savimi ir savo mintimis, o galima su porininku arba visa kompanija (bet ar tada tai vis dar bus laikas SAU?). Dažnas mūsų dūsauja, kaip stinga to laiko tik sau, bet retas apsidžiaugia iš tikrųjų likęs vienas (ne vienišas - nereikėtų šių dviejų būsenų tapatinti). Nes likus vienam, išlenda baimės ir baubai, tūnoję šešėlyje. Dauguma tiesiog bijome to "susitikimo" su pačiu savimi. Ir, matyt, ne veltui. Rodos, turėtų būti smagu, nes tokiomis akimirkomis galime TIESIOG BŪTI - be jokių kaukių, primestų vaidmenų ir su(si)kurtų rėmų. Smagu ir gera GALI būti, bet tik tada, kai nebijosime išgirsti vidinio balso, įsiklausyti vakaro ramybėje į tai, kas vyksta viduje, išgirsti prieštaravimus ir apmąstyti veiksmus, planus, poelgius... pripažinti sau - atvirai, kad tam tikri dalykai nebegali tęstis ir nusibraižyti naujas gyvenimo kelionės gaires. Žinoma, tam reikia šiek tiek drąsos. Ir čia neužteks vien pasakyti "O taip, aš drąsus", nes sakote ne kam kitam, o sau. Taigi, melas šioje situacijoje netenka prasmės, labiau nei bet kada anksčiau. Ne veltui J. Philippe sakė: "Savęs nepriėmimas kelia vidinę įtampą, nepasitenkinimą, nusivylimą ir šią savijautą dažnai suverčiame kitiems žmonėms, padarydami juos savo vidaus konfliktų atpirkimo ožiais. Iš tiesų aplinkiniai mus erzina dažniausiai tada, kai būname nepatenkinti savimi. Už tai turi sumokėti kiti."
Noriu palinkėti, kad kai iš tikrųjų liekate su savimi, būtumėte situacijos šeimininkai ir drąsiai žvelgtumėte į tai, kas esate. Didžiulė laimė sugebėti didelėje žmonių draugijoje pabūti vienam su savimi ir niekada nesijausti vienišam, būnant vienumoje. /A. Bela/

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą