Aš mėgstu po trupinėlį surinkti visumą. Pradedu nuo idėjų, kai jas išsigryninu, seka vaizdiniai, po jų - detalių rankiojimas ir darbai darbeliai... o tada BAM - ir yra! Bet čia tik atrodo maži tie dalykai, trupinėliai... iš tikrųjų, juose TIEK širdies sudėta.
Štai, šmėžteli prisiminimas iš praėjusios Valentino dienos: migdau dukrą, tiesiai pro langą matau kaimynę su drauge išeinančias vėžinti vežimėlių ir kai jos užsuko už kampo, kaimynės vyras atėjęs ištraukė iš mašinos tulpių puokštę ir nusinešė ją laukti pareinančios žmonos. Graži smulkmena. Net ne kiek tos gėlės, bet dėmesys detalėms.
Vakare, atėjus "kavos/arbatos laikui" žaisdama ant kilimo su dukra prašau vyro užplikyti arbatos. Susiruošusi ją gerti, randu kruopščiai užvyniotą arbatos pakelio siūlą ir popierėlį už puodelio ąselės. Kaip kitaip, jeigu ne rūpestis? Kasdienybės trupiniai, bet skanūs, priverčiantys lūpų kampučius kilstelėti aukštyn.Su didžiuliu nekantrumu, bet labai stengiantis sudaiginti ir išlaukti avokadai skleidžia savo lapelius vieną po kito! Mažas stebuklas! Gal kažkam kitam menkavertė smulkmena, bet kai TIEK lauki, tau tai, rodos, tikras mažas stebuklas ir ne kitaip.
Kai visai nesitiki net, kad išgirdo, o čia dar ir prisiminti reikia: vyro skambutis iš parduotuvės "Ko sakei ten mums reikia?". TIK skambutis. NET prisiminimas. Net jeigu pati pamiršau, ko čia mums reikėjo, visada galima sugalvoti naujus dalykus :)
Užsimeni draugei kalbantis, kad lyg ir norėtum vieno ar kito dalyko, bet nurašai juos į antraeilių sąrašą ir šast, kokia proga, o gal net ir be progos - tas dalykas prieš tavo akis. Taip mažas tampa dideliu.
Ir visai nesvarbu, kas tai būtų: skambutis, gėlės, geras žodis, apsikabinimas, karštas gėrimas į TĄ puodelį, perleista knyga, prekės iš parduotuvės, netikėta dovana, šypsena, pasidalinimas, idėja, pokytis, mintis, prisiminimas...Prisilietus širdimi - visi tie maži dalykai staiga išauga iki labai didelių.
Išauginkime.