Vertingiausia dovana žmonėms po išminties yra draugystė

Cukraus pudra ir ką tik iš orkaitės ištrauktos putlios auksinės spurgytės. Braškės ir grietinėlė. Cinamonas ir obuolys. Vynuogė ir minkštas, burnoje tirpstantis gabalėlis sūrio. Riekelė šviežios duonos ir truputis naminio saldžios grietinėlės sviesto. Plonyčiu griežinėliu itališko prosciutto apvyniotas sultingas melionas... Ideali pora! Šios draugystės gyvuoja nuo neatmenamų laikų, todėl yra tikros ir laiko (bei skonio) patikrintos. Virtuvėje visada viskas pakankamai paprasta :) O kaip gyvenime?
Tikra draugystė - retas reiškinys šiomis dienomis. Psichologai teigia, kad pavyzdžiui, vaikų draugystės yra "augančios": nuo "duosiu tau saldainį, todėl būsi mano draugas" iki piktavališko manipuliavimo tiek bendraamžiais tiek suaugusiais. Didmiesčiuose gyvenantys jaunosios kartos atstovai laiko save individualybėmis, cosmopolitais, kuriems draugai tik be reikalingi konkurentai arba prašalaičiai, užsukę trumpam į jų gyvenimus tam tikrais etapais. Gal tik vyresnės kartos atstovai vertina tikrą bendravimą ir draugą šalia. O aš, nesu nei miestietė, nei senosios kartos atstovė, nebesu jau ir vaikas (gal tik širdyje)... bet žinau, kad draugystė yra tai, ką branginu ir saugau.
Kiekvieno žmogaus gyvenime būna įvairių etapų, naujų vietų, pažinčių, kompanijų, kuriose mezgasi draugystės, bičiulystės ar partnerystės. Ir tai normalu. Žmonės keičiasi - vieni ateina, kiti išeina...kas trumpam, o kas negrįžtamai. Ir nebūtinai to žmogaus nelieka šioje Visatoje, galbūt jis išnyksta tik nuo tavo mindomos žemės paviršiaus su pasilikta teise sugrįžti. Ir tie žmonių srautai kartais priverčia klaidingai manyti, kiek daug draugų turi. Pažįstamų taip, bet artimų bičiulių, jei ir turime, tai keletą, mažą saujelę, kurią turime saugoti.
Kai kalbu ar galvoju apie draugystę, visuomet vaizdiniuose matau vaikystės kiemą, balčiausių jazminų krūmą, kurio kvapas, žydint baltiems žiedams, net kvapą gniaužė... karstykles, pievelę, pilną "kiškio kopūstų", lėlių namus. Ir visa tai buvo mūsų mažas pasaulis, kuris tuomet rodėsi neaprėpiamai didelis. 
Draugystė man - pieno ūsai, pokalbiai iki nakties, ilgi pasivaikščiojimai, ausinuko dalybos, kai vienai tenka viena ausinė, kitai - kita ir klausomasi tos pačios mėgstamos dainos. Draugystė tai patylėjimai ir draugo ranka tavo delne. Tai galimybė užbaigti nutylėtą sakinį ir sudvejojus paklausti patarimo. Draugystė tai padovanota savosios širdies dalelė - visiems laikams, be teisės ją susigrąžinti.
Mergaitiški juokai ir pažadai, kaip bus, kai būsime suaugusios. Laiškai. Sudėti į dėžutę nuo sausainių... Užrašų knygutėse ir dienoraščiuose nugulę užrašai - prisiminų jūros. Laiko žymės fotografijose ir senuose albumuose. Ir dar daugybė dalykų, kurie sutelpa vien pažiūrėjus į Draugo akis.

Niekas ir nesakė, kad bus lengva

Savaitė buvo ne iš lengvųjų... Kai likus nepilnai trims savaitėms iki tos "Big day" sužinai tai, ko negalėjai numanyti ar jokiame priešvestuviniame košmare susapnuoti, tai nutinka ir belieka eilinį kartą ieškoti išeities. Juokas pro ašaras. Ir visa laimė, kad laimingos pabaigos būna ne tik pasakose.
Žmogus keista būtybė: negerai, kai gyvenimas tampa nuobodus ir nuspėjamas lyg oras tropikuose, tačiau negerai ir tada, kai visko tiek daug, kad vos spėji aprėpti. Norisi viduriuko, o čia ir vėl ne pagal norus - gyvenimas primygtinai įsiūlo kraštutinumus. Na, ir laviruoji žmogus gi tarp tų slalomo vingių. Priminkit, kaip skamba lietuviška patarlė? "Reikia druskos pūdą suvalgyti, kad..." Tai nuoširdžiai tikiuosi, kad šių dienų savąją porciją druskos jau suvalgėme ir galėsim pradėti po truputėlį laižyti medų :)
Gyvenimo druska - gerai. Neleidžia pasinerti į letargą ir anksčiau laiko sustabarėti. Turi mąstyti, mąstyti ir dar kartą mąstyti. O kai mąstai, randi sprendimus. Ir tikrai, matyt, niekas nevyksta veltui... tik kartais būna per anksti suprasti, kas ir kodėl. Bet laikas tam ir skirtas, kad parodytų.
Na, kaip bebūtų, išbandymai yra tam, kad juos įveiktume. Ir skiria juos mums tokius, kokius pajėgiame pakelti. Kiekvieną kartą įveikiant sunkumus galvoji, kad blogiau nebūna. Būna ir dar kaip būna. Tad turime kiekvienas lygiai tiek, kiek skirta - nei daugiau nei mažiau, nes "Nėra tokios kliūties, kurios negalėtum peršokti, iššūkio, kurio negalėtum įveikti, baimės, kurios nepajėgtum nugalėti, kad ir kaip neįmanoma tai kartais atrodo." /Erin Brockovich/

Kultūros paieškos

Kultūra - visa, kas sukurta visuomenės fiziniu ir protiniu darbu: materialinė (medžiaginė) k., dvasinė k., nacionalinė k., senovės graikų k., kultūros istorija. Arba - išsiauklėjimas, išprusimas, pasiektas tobulumo laipsnis.
Šių dienų aktualijos - kasmetinis Vilniuje vykstantis festivalis "Tebūnie naktis", kultūrų savaitė, kiti kultūrai skirti meniniai renginiai. Važiuodama po darbo autobuse išgirstu (net to nenorėdama, nes pokalbis - labai garsus) pokalbio telefonu nuotrupą: "Tu ką?! Gi šiandien Vilnius nemiegos, varom pasikultūrinti!". O tipinės šių dienų tuštutės pasikultūrinimu jau vadina ir visos dienos kaukšėjimą 12 centimetrų pakulne visuose įmanomuose prekybos centruose. O ką, kas paneigs, kad lankymasis prekybos centruose, kur tiek naujo gali sužinoti, pavyzdžiui, grožio aktualijas, naujausias madų tendencijas, nėra "kultūrinimasis"? ;)) Juokas pro ašaras, bet tas žodis "kultūra" šiai dienai toks nuvertėjęs atrodo, kad tikrai norisi verkti.
Nereikia toli ieškoti pavyzdžių: kai kurie tėveliai ateidami ir išeidami iš darželio teritorijos net negeba išlementi elementaraus pasisveikinimo/atsisveikinimo, ką jau kalbėti apie rišlia kalba dėstomas mintis viena ar kita tema. Reikalauti. Pulti. Garsiai rėkti. Va štai kaip dažnas šių dienų žmogus suvokia kultūrą. Nes "Aš galiu! Esu drąsi asmenybė!". Ir tokiems visai nesvarbu, kas ką galvoja ir kodėl jų nenori iš tikrųjų išklausyti, nes apie išsiauklėjimą ir kultūringą elgesį jie deja nėra girdėję... O vat būtent tokie po to garsiai rėkia į telefoną viešajame transporte, kad laikas "kultūrintis".
Žinau, kad visi esame skirtingi, kad turime savitą nuomonę visais (ar beveik visais) klausimais, daug žinome (tie, kurie domimės) ir priešingai nei ujamų bendruomenių sociumo nariai, gebame interpretuoti tas turimas žinias. BET vis dėlto, turėtų būti temų ir klausimų, dėl kurių didžioji dauguma turėtų sutarti. Vienas tokių - kultūra. Visų pirma - elgesio, o tik po to sukurtoji visuomenės: meninė, dvasinė ir kita.
Kol stokosime kultūros kasdienybėje: šeimoje, bendravime vieni su kitais, darbuose, gatvės situacijose... tol negalėsime būti pilnaverčiai bendruomenės nariai. Ir ką jau kalbėti apie visuotinį kultūrinimą(si).

Jei žmonių širdyse nėra kultūros, tai niekur jos ir negali būti.
/Ž. Diuhamelis/

...kam atitenka laimė

Tie, kurie gauna, paprastai nebūna laimingi; laimė atitenka duodantiesiems, jūs tiesiog perduodate kitiems truputėlį savęs – kilnų aktą, naudingą idėją, padėkos žodį, paramą sunkią akimirką, supratimą, laiku išsakytą pasiūlymą. Jūs tarsi paimate kažkokią savo proto dalelę, papuošiate ją savo širdies taurumu ir įdedate tai į kito žmogaus protą ir širdį. /Ch.H.Burr/

Vasara... VASARA?!? O gi tikrai, birželis! Šįmet kaip niekada laikas tiesiog bėga pro pirštus ir, tiesą sakant, praradau viltį jį sugaudyti. Gerai, kad ne rugpjūčio naktyje atsipeikėjau! Dar turiu galimybę pasidžiaugti ankstyvais rytais, braškėmis iš mamos darželio, iki begalybės ilgais vakarais.
Kol kasdienius krosus ir maratonus bėgu čiuopdama sostinės pulsą tomis trumpomis birželio naktimis sapnuoju lėtą ir lengvą liepą Rūgpienių kaime... Nes tik jaunystė tegali suprasti, ką reiškia apsvaigti nuo vasaros saulės, ilgesingai stebėti žvaigždes, minutės patylėjimu pajusti Draugą greta, plaukais sugerti rytmetinę pievų rasą, pajusti tikrumą šventų žodžių, tariamų parklupus ant kelių.
_______________________________________________

Ir vis galvoju, kad mes - dar nenutolę. Lietus juk nebaigė šokti į žalią vasaros žolę. Skamba žodžiai... ir voratinklis grynas, kaip visas žvaigždynas, pasiklydęs minčių brūzgyne. Ne, mes dar nenutolę. Dar liepos dangus bus mums po kojom. Ir aš tame danguje lig rytojaus. Kartosiu žodžius, kaip maldą kartoju...