Sveiki, mielieji,
kiekvienais metais galvoju, kad likus, pavyzdžiui, savaitei iki Šv. Kalėdų, dar tikrai rasiu laiko prisėsti prie kompiuterio ir brūkštelėti kokį jaukų sveikinimą didžiųjų žiemos švenčių proga... BET taip jau nutinka, kad nespėju :) Prieššventinės dienos pralekia šuoliais, išvažiuojame pas savus ir blog'as lieka be jokių šventiškų atributų. Skubu pasitaisyti.

Iš tikrųjų, tikiu žodžio, minties galia ir nėra taip labai svarbu kada tiksliai tai pasakyta, gruodžio 25-ąją ar kiek vėliau. Bet kad jau esame visai ant slenksčio senųjų ir naujųjų metų, tai norisi visiems palinkėti, visų pirma - tikrumo, nesvarbu ką darytumėte, ko imtumėtės, su kuo bendrautumėte ar apie ką begalvotumėte. Dar norisi linkėti tų įprastų, bet svarbių dalykų - šypsenų, artimųjų apkabinimų ir meilės, kurią vieni kitiems spinduliuojame - kad viso to ir ateinančiais metais netrūktų. Dar labai noriu Jums palinkėti idėjų, naujų siekių ir įdomių veiklų. Nemažiau gyvenime svarbi ir sveikata bei laimės (nors ir trumpos) pojūtis. Kad Jūsų gyvenimo žemėlapiuose būtų kuo daugiau kelių - greitkelių, kaimo vieškelių ar miško takelių, kurie ves Jus jūsų laimės link. Artėjant Naujiesiems norisi linkėti, kad atverstumėte naują lapą. Ne, senųjų išplėšti iš gyvenimo knygos tikrai nerekomenduočiau, tiesiog būkite pasiruošę nerti į naujoves. Kad ir kokie geri Jums atrodo šie - 2014-ieji, linkėsiu Jums dar sėkmingesnių 2015-ųjų! Ir pabaigai norėčiau linkėti tik gerų akių, kurios sugebėtų net ir tarp juodžiausių pelų pamatyti gerumą ir gerų lūpų, kurios net ir netikėčiausiems išbandymams užgriuvus atrastų ir ištartų gerą žodį... na, ir žinoma, gerų širdžių, kurios visai tai pajaustų.

Su artėjančiais 2015-aisiais, mielieji! Sėkmingų, kūrybingų, nuotykių ir naujovių kupinų metų. Iki pasimatymo naujuose mano užrašų Jums puslapiuose!

Naujų laikų Moteris

Žinote, kai rankose laikau naują žurnalą (gruodžio pabaigoje pasaulį išvysta sausio mėnesio numeriai) visuomet apima keistas jausmas, lyg būčiau žingsniu priekyje šiandienos. Dar keisčiau, manau, turėtų jaustis žmonės, kurie ruošia naujus žurnalo numerius. Jie visuomet gyvena vienu numeriu prieky visų kitų. Taigi, vieno skaitomiausių žurnalų moterims Lietuvoje jau 2015-ųjų metų numeryje skamba vien stiprūs moterų balsai. Balsai moterų, kurios mąsto kitaip, laužo standartus ir negailestingai naikina klišes, jau ilgą (gal kiek per ilgą) laiką priskirtas moteriškai lyčiai. Skaičiau straipsnį po straipsnio ir mąsčiau, kokia gi ta naujų laikų Moteris? Straipsnių herojės buvo TOKIOS skirtingos, bet tuo pačiu turinčios kažką bendro...
Vyrai rėkia, kad moterys prarado savo prigimtinį moteriškumą ir, kad jas reiktų uždaryti į "moteriškumo mokyklas". Moterys neatsilieka ir kaip antausį rėžia, kad jeigu vyrai leidžia sau būti skudurėliais moterims po kojomis, tai kas joms belieka - perimti vyriškąjį vaidmenį į savas rankas. Psichologai aršiai diskutuoja, kodėl tos moterys virsta "trans" būtybėmis, prie kurių bijo prieiti vyrai, bet džiaugiasi darbdavys, galintis tokiai būtybei ant pečių sukrauti visus įmanomus darbus - kaip tikrų tikriausiam darbiniam mului. O vyrai dejuoja, kad vis dėlto, po visų darbų jie pasigenda deivių namuose, kurios su šypsena kurstytų šeimos židinį ir švelniu balsu viliotų juos į jaukų guolį...
Ši tema, apie moterų NEprarastą moteriškumą, o vyrų - vyriškumą, manau, tokia pat aštri, kaip gerai pagaląstas virtuvės šefo peilis arba temos apie politiką giminės rate. Tai kokia gi turėtų būti ta naujų laikų Moteris, kad būtų priimtina visuomenei, tinkama karjerai, neišsižadama vyro ir šeimos? Arogantiškos moterys, nes mat tik lipant kitiems per galvas gali pasiekti aukštumų, tapo vakar dienos atgyvena. Stiprios, savimi pasitikinčios, aukštus postus darbe užimančios - realybė, bet po truputį tolstanti ir užleidžianti vietą toms, kurios geba derinti darbą ir šeimą, malonumus. Gyvena gyvenimą, kurio nereikia išsižadėti dėl karjeros. Dabarties moterims rūpi mokslas, tobulėjimas, bet šiuos dalykus stengiamasi suderinti su asmeniniu gyvenimu. Jos nelaukia, kada kas nors atvilks sumedžiotą mamutą - tuo gali pasirūpinti pačios, bet visuomet su malonumu leis savo vyrui vykti į medžioklę, kad šis neprarastų prigimtinių instinktų. Naujų laikų moterys stiprios savo vidiniu pasauliu, nuostatomis ir aiškiai sudėliotais prioritetais. Jos stiprios, bet NORI jausti užnugary ir žinoti, kad kai kas nors nepavyks taip, kaip norisi, turės Tą, į kurį atsirems ir jausis saugi. Šių dienų Moteris vis dažniau renkasi šeimą ir vaikus vietoje užtikrintos vietos darbo rinkoje. Nes ji nebenori įrodinėti visuomenei, kokia stipri ir galinga galinti būti, esą vaikas tik šalutinis veiksnys, "kokybiško" šeimyninio gyvenimo rodiklis, kuris toli gražu nėra stabdys karjerai (ir su kelių savaičių ar mėnesių kūdikiais bėga darbų maratoną, lyg tai būtų norma). Šiandienos Moteris taip aršiai nebesiveržia į vyrų pasaulį ir nebruka jiems savo taisyklių. Ji nėra nuolanki namų tarnaitė, bet moka pasimėgauti kurdama namų šilumą ir jaukumą. Manau, kad šiandienos Moterys suvokė, kad nenorėdamos šalia matyti moteriškų vyrų, pačios turi nustoti elgtis kaip vyrai. Elementari, bet, deja, nevisiems suvokiama tiesa.
Aš tikiu, kad ne veltui vyras gimė vyru, o moteris moterimi. Matyt Vyr. režisierius yra suplanavęs įdomių vaidmenų ir būtent tokiems veikėjams, kokie buvo atsiųsti čia į Žemę. Ir net kai kas nors galvoja priešingai, kad neva turėjo gimti, pavyzdžiui, vyras moterimi, matome, kad ir po plastikos chirurgų įsikišimo nelabai kas gero įvyksta. Plastinė chirurgija gali pakeisti lytį, tam tikras kūno dalis pašalinti, reikiamas prisiūti, bet plastikos chirurgai nėra dievai ir kol toks "neapsisprendėlis" guli ant jų darbo stalo negali jam implantuoti manierų, eisenos, nuojautos, tam tikrų subtilybių, būdingų tik tos lyties atstovams. Ir tuomet nuo to chirurgų stalo pakyla toks "nei šioks nei toks" individas - praradęs tikrąją tapatybę, lyg ir norintis susikurti naują, kitokį rytojų, bet pasimetęs turbūt dar labiau nei prieš gulantis ant operacinio stalo.
Naujų laikų Moteris suprato, kad jai nebereikia ant savo pečių nešti viso pasaulio, nereikia nudirbti visų įmanomų darbų, ir išspręsti visų kylančių sunkumų. Tai ji, jeigu tik pati nori, gali daryti drauge su vyru. Ir jaustis dėl to nei kiek ne blogiau. Tiesiog ne tokia pavargusi, išsekusi ir sutrypta. O tuomet atsiranda laiko ir tam prigimtiniam moteriškumui skleistis ir visiems kitiems dalykams, kurie leidžia mums jaustis tikromis asmenybėmis, o ne vyrų įkaitėmis kasdienybėje.
Šių dienų Moteris - charizmatiška, išsilavinusi, komunikabili, šilta, atidi savo aplinkai, jautri, laisva savo vidumi, įkvepianti, savita ir įdomi, kaip asmenybė, subtili, bet tuo pačiu velnioniškai padūkusi ir nesipriešinanti savo prigimčiai... svarbiausia - nebijanti būti tiesiog savimi. Tikra.

Metinė ataskaita... sau.

Kiekvienas mūsų artėjant metų pabaigai kruopščiai ar kiek atmestinai peržvelgiame praėjusius metus: darbus, poelgius, tikslus, santykius, įvykius. Žvelgiantys giliau analizuoja save ir bando nusimatyti ateinančių - Naujųjų metų siekius, bando piešti linijas, galimai nuvesiančias prie finišo. Nes posakis "Esame savo laimės kalviai", matyt, daugiau ar mažiau veikia. Kas kitas, jeigu ne Tu pats planuosi ir po mažą detalę, kaip dėlionę, lipdysi savo gyvenimą?
Gyvename tokiu laiku, kad rodos VISKĄ galime susiplanuoti patys: darbus, karjerą... patys renkamės kokio gyvenimo pamatus norime kloti, renkamės iš kokių medžiagų statysime gyvenimo karkasą ir kuo užpildysime erdves. Patys sprendžiame, norime karjeros ar atsiduosime šeimai. Būsime kažkieno kito pavaldiniai ar kursime rytojų iš savo idėjų ir svajonių. Galime, kaip muzikoje, pasirinkti netgi mums labiau tinkantį ritmą, į kurio taktą trepsėdami keliausime, o galbūt tylą, atvesiančią mus į vidinę ramybę. Renkamės ką nors daryti ar tiesiog egzistuoti. Rodos tokia gausybė pasirinkimų ir visur viską gali modeliuoti pats, bet... Vis dėlto, išlieka dalykų, už kuriuos, deja, negalime būti atsakingi . Tiesą sakant, net neturime galimybių to įtakoti. Net jeigu turime viso Pasaulio turtus (materialinius ar/ir dvasinius). Tiesiog negalime. Yra dalykų, kurie ne mūsų galioje. Ir tai daugelį mūsų šiek tiek trikdo. Galvojame, kaip apeiti tam tikrus dalykus, kurie kelią baimę, skausmą ir visuotinį nusivylimą. Egzistuoja toks posakis, kad kol nenustoji bandyti - tu dar nepralaimėjai. Galbūt. Bet net ir tai galioja toli gražu ne be išimčių. Biblijos ištrauka teigia "Žmogus planuoja savo kelią, bet Viešpats jį veda". Ir vis dėlto, "Po dvidešimties metų tu būsi labiau nusivylęs dėl to, ko nepadarei, nei dėl to ką padarei. Taigi atsikratyk pančių. Palik saugų uostą. Pagauk palankų vėją. Tyrinėk. Svajok. Atrask." /Mark Twain/ Net jeigu ir suvoki, kad visko iki galo apspręsti pats negali, paversk šį žinojimą savo stiprybe.

Neskaičiuokime paskutinių metų dienų. Tiesiog tinkamai jas nugyvenkime.

Ir vėl Gruodis. Nuo paskutinio tokio sakinio praėjo metai, o atrodo, lyg koks mėnuo. Net nežinau džiaugtis ar verkti, kad taip greitai ir nesugaunamai bėga laikas. Matyt ne veltui P. Coelho "Piligrime" rašė, kad laikas niekada nebėga tuo pačiu ritmu. Laiko ritmas priklauso nuo mūsų pačių.
Šis gruodis šiek tiek kitoks nei praėjusieji. Jis paskutinis kai dar naudojamės savo nacionaline valiuta - litu. Negana to, kad gruodis užbaigia metų ratą, jis tarsi brolis dvynys nenutrūkstamai perduodantis sausiui laiko estafetę. Tarsi tarpininkas tarp šiandienos ir to "geresnio" rytojaus. Dvyliktas brolis, Naujųjų naktį išskrisiantis juodvarniu iki kol vėl apsisuks metų ratas.
Gruodis, jau tampa priimta visuomenėje, gerumo akcijų ir svajonių pildymo metas. O ar neturėtų tokiais gruodžiais virsti visi metų mėnesiai..? Dalinti(s) gerumu, meile, šiluma, jaukumu ir šypsena neturėtų būti tinkamo ar netinkamo mėnesio. Tai tiesiog turėtų virsti mūsų kasdienybe, nepriklausomai nuo to, koks kalendorinis metų laikas.
Taigi, ką dovanosite brangiems žmonėms šį gruodį? Aš įnirtingai galvoju... į ką geriau būtų įpakuoti šilumą, kad ji neišsisklaidytų ir pasiektų adresatą. O kokį popierių ar dovanų maišelį parinkti švelniausioms šypsenoms, apkabinimams ir gerumo žodžiams? Į ką įvynioti jaukumą? Teks pasukti galvą...
Žinote, kas keisčiausia, kuo toliau, tuo labiau man norisi dovanoti visada, išskyrus tas dienas (gimtadienis, vardadienis, sukaktys, šventės), kai dovanoti "reikia". Bet nepaisant to, dovanoti man dvigubai maloniau nei laukti dovanų. Tikrai, nei kiek neperdedu. Man patinka rinkti, ieškoti, galvoti apie tuos žmones ir galiausiai sulaukti jų reakcijos. Tai suteikia tiek daug gerų emocijų, kad tampa lyg atgalinė dovana sau pačiai.
Pabaigai neradau tinkamesnių žodžių, kaip A. Maceinos "Ne tiek žmogus gyvena laike, kiek laikas gyvena žmoguje kaip jo egzistavimo forma".

Tylos minutė

Paskutinės lapkričio dienos... Greitai prasidės adventas - susikaupimo, apmąstymo ir paslapčių metas. Šį vakarą po, regis, nesibaigsiančios dienos darbe pagaliau nurimau. Čia. Savyje. Sėdžiu su ausinėmis, kuriose The Dream Song, susisupusi šiltame plede (tiesiog, dėl jaukumo), ranka čiuopdama dilgėlių arbatą (o taip, nustebtumėte, kokia gardi gali būti dilgėlių arbata) skęstu vakaro ramybėje.
Šiandien turėjau galimybę "užuosti" artėjančias gražiausias žiemos šventes: prisiliesti prie pernykštės eglutės, sušildyti ją rankų darbo žaisliukais pagamintais iš džiovintų apelsinų skiltelių, prisivilioti geras mintis sapnų gaudyklėmis ir sukurti žmonėms bendrystės jausmą - kai vienija bendras tikslas.

Keista tyla. Laukimas: rytojaus, švenčių šurmulio, karšto šokolado skonio burnoje, lupamų mandarinų paskleidžiamo kvapo ore, draugo rankos savam delne, pokalbių prie židinio ir artimųjų šypsenų. Tylus laukimas to, ko negali apčiuopti, bet gerai žinai, kad kada nors tai virs netgi šiek tiek daugiau nei apčiuopiama.
Akimirka. Tokia trapi... čia ir dabar - esi arba ne. Ir kai susimąstai apie tą "o jeigu ne...", staiga duria skausmas peiliu. Skauda, nes gali taip ir likti nepasakęs to, kas labai svarbu patiems brangiausiems, gali nebepriglausti vaiko, nenubraukti ašarų ir prarasti galimybę pasakyti "viskas bus gerai" tam, kuris tikisi būtent šių žodžių, nebepaglostyti šuns ir nenusišypsoti tam, kuris visada kantriai laukia tavo šypsenos. Gali likti prisiminimuose, bet tai nebus tas pats, kaip būti čia ir dabar.
Tyla, kai esi tiesiog ramus viduje kitokia. Su ta tyla drauge pabūti gera. Ir nors žinai, kad už durų nekantraudamas laukia rytojus, neįsileisk, kol nepradeda įkyriai skambinti durų skambučiu. Lai palaukia, nes rytojus juk negali ateiti be šiandienos. Tiesiog negali. Kaip negali ateiti pavasaris nepraėjus žiemai, o pavasario niekada neaplenks vasara.
Viskas laiku ateina tiems, kurie moka laukti /Onorė de Balzakas/

Rankos gavo darbelio - individualūs užsakymai :)

Apyrankė "Color Rain"

Apyrankė "Paslapties skrynia"

Apyrankė "Colors of Autumn"

Apyrankė "Lucky day"

Love is Simple

Meile, akla jėga ir aklas nuotykis, gyvenimo – mirštančio karaliaus – švelnus juokdarys; nieko nėra tavyje gražaus ir viskas nuostabiai gražu; meile, pilna prakeikimų ir stebuklų, paprasta, žiauri ir dosni, dar negimusiems sukrauni dieviškas gėrybes ir pati sunaikini; tokia tu esi, palaiminta meile – vienintele, nepasirenkama; bepročiai tavęs vengia, o kas nevengia taip pat netenka proto. – J. Grušas.
Meilė - tas jausmas, kurio nesunaikina šimtmečiai, neištrina karai, nesuniokoja net didžiausios gamtos stichijos. Jausmas, kuriam aprašyti neužtektų viso Pasaulio medžių popieriaus lapams pagaminti. Jausmas, kurį nešiojantis užanty - tiesiog gera ir jauku. Jausmas, kuris šildo net žvarbiausią dieną...
Meilė net suklasifikuota į tam tikrus tipus: krikščioniškai draugiška, romantiška, erotinė, platoniška, broliška, motinos meilė, meilė sau, meilė Dievui ir t .t. Anot psichologų, egzistuoja spalvinis meilės tipų modelis, trikampio teorija ir panašūs dalykai. Kuo daugiau žinių, teorijų ar apibrėžimų kam nors paaiškinti išrandama ir užrašoma, tuo, atrodytų, viskas suprantamiau. Bet Meilei tai, manau, netinka. Kiekvienam ji sava, kiekvienas mūsų santykius su mylimuoju įsivaizduojame ir suprantame savaip, praleisdami visas teorijas per savą prizmę. Kitaip ir būti negali. Čia vienos ir nekintamos tiesos būti negali. Per daug subtilu. Trapu. Neapčiuopiama. Ir tuo pačiu TAIP stipru.
Sutikite, juokingai nuskamba klausimas "Už ką jį (ją) myli?" ir dar juokingiau, kai pašnekovas išgirdęs tokį klausimą ima rimtai ieškoti "Na tikrai, už ką gi aš jį (ją) myliu?!" Pradėjus taip "knaisiotis" po jausmus gali paaiškėti, kad gal ir nėra tokių labai svarių priežasčių tai meilei... Bet protingas žmogus, visų pirma, nepasiduos provokacijai "už ką?", visų antra, nenarstys savęs ir santykių ar TO jausmo po gyslelę, kad išsiaiškinti, vis dėlto "už ką". Reikėtų išmokti tiesiog mylėti. Čia kaip kvėpuoti. Kvėpuoji negalvodamas, kodėl taip darai. Tai diktuoja gyvo individo prigimtis ir jokių šalutinių paaiškinimų tam negalvojame. Tad kodėl turėtume racionaliai paskaičiuoti "už ką" ir "kiek" mylime? Juk Meilė yra Gamtos karūna. "Ji kuria skirtumus tarp visų būtybių, tarsi norėdama viską į save sugerti; ji viską išskiria, kad vėl viską sujungtų. Keli lašeliai iš meilės taurės atlygina visą kupiną kančių ir rūpesčių gyvenimą", teigė J. V. Gėtė.