Paskutinės lapkričio dienos... Greitai prasidės adventas - susikaupimo, apmąstymo ir paslapčių metas. Šį vakarą po, regis, nesibaigsiančios dienos darbe pagaliau nurimau. Čia. Savyje. Sėdžiu su ausinėmis, kuriose The Dream Song, susisupusi šiltame plede (tiesiog, dėl jaukumo), ranka čiuopdama dilgėlių arbatą (o taip, nustebtumėte, kokia gardi gali būti dilgėlių arbata) skęstu vakaro ramybėje.
Šiandien turėjau galimybę "užuosti" artėjančias gražiausias žiemos šventes: prisiliesti prie pernykštės eglutės, sušildyti ją rankų darbo žaisliukais pagamintais iš džiovintų apelsinų skiltelių, prisivilioti geras mintis sapnų gaudyklėmis ir sukurti žmonėms bendrystės jausmą - kai vienija bendras tikslas.
Keista tyla. Laukimas: rytojaus, švenčių šurmulio, karšto šokolado skonio burnoje, lupamų mandarinų paskleidžiamo kvapo ore, draugo rankos savam delne, pokalbių prie židinio ir artimųjų šypsenų. Tylus laukimas to, ko negali apčiuopti, bet gerai žinai, kad kada nors tai virs netgi šiek tiek daugiau nei apčiuopiama.
Akimirka. Tokia trapi... čia ir dabar - esi arba ne. Ir kai susimąstai apie tą "o jeigu ne...", staiga duria skausmas peiliu. Skauda, nes gali taip ir likti nepasakęs to, kas labai svarbu patiems brangiausiems, gali nebepriglausti vaiko, nenubraukti ašarų ir prarasti galimybę pasakyti "viskas bus gerai" tam, kuris tikisi būtent šių žodžių, nebepaglostyti šuns ir nenusišypsoti tam, kuris visada kantriai laukia tavo šypsenos. Gali likti prisiminimuose, bet tai nebus tas pats, kaip būti čia ir dabar.
Tyla, kai esi tiesiog ramus viduje kitokia. Su ta tyla drauge pabūti gera. Ir nors žinai, kad už durų nekantraudamas laukia rytojus, neįsileisk, kol nepradeda įkyriai skambinti durų skambučiu. Lai palaukia, nes rytojus juk negali ateiti be šiandienos. Tiesiog negali. Kaip negali ateiti pavasaris nepraėjus žiemai, o pavasario niekada neaplenks vasara.
Viskas laiku ateina tiems, kurie moka laukti /Onorė de Balzakas/
Šiandien turėjau galimybę "užuosti" artėjančias gražiausias žiemos šventes: prisiliesti prie pernykštės eglutės, sušildyti ją rankų darbo žaisliukais pagamintais iš džiovintų apelsinų skiltelių, prisivilioti geras mintis sapnų gaudyklėmis ir sukurti žmonėms bendrystės jausmą - kai vienija bendras tikslas.
Akimirka. Tokia trapi... čia ir dabar - esi arba ne. Ir kai susimąstai apie tą "o jeigu ne...", staiga duria skausmas peiliu. Skauda, nes gali taip ir likti nepasakęs to, kas labai svarbu patiems brangiausiems, gali nebepriglausti vaiko, nenubraukti ašarų ir prarasti galimybę pasakyti "viskas bus gerai" tam, kuris tikisi būtent šių žodžių, nebepaglostyti šuns ir nenusišypsoti tam, kuris visada kantriai laukia tavo šypsenos. Gali likti prisiminimuose, bet tai nebus tas pats, kaip būti čia ir dabar.
Tyla, kai esi tiesiog ramus viduje kitokia. Su ta tyla drauge pabūti gera. Ir nors žinai, kad už durų nekantraudamas laukia rytojus, neįsileisk, kol nepradeda įkyriai skambinti durų skambučiu. Lai palaukia, nes rytojus juk negali ateiti be šiandienos. Tiesiog negali. Kaip negali ateiti pavasaris nepraėjus žiemai, o pavasario niekada neaplenks vasara.
Viskas laiku ateina tiems, kurie moka laukti /Onorė de Balzakas/
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą