Ir vėl Gruodis. Nuo paskutinio tokio sakinio praėjo metai, o atrodo, lyg koks mėnuo. Net nežinau džiaugtis ar verkti, kad taip greitai ir nesugaunamai bėga laikas. Matyt ne veltui P. Coelho "Piligrime" rašė, kad laikas niekada nebėga tuo pačiu ritmu. Laiko ritmas priklauso nuo mūsų pačių.Šis gruodis šiek tiek kitoks nei praėjusieji. Jis paskutinis kai dar naudojamės savo nacionaline valiuta - litu. Negana to, kad gruodis užbaigia metų ratą, jis tarsi brolis dvynys nenutrūkstamai perduodantis sausiui laiko estafetę. Tarsi tarpininkas tarp šiandienos ir to "geresnio" rytojaus. Dvyliktas brolis, Naujųjų naktį išskrisiantis juodvarniu iki kol vėl apsisuks metų ratas.
Gruodis, jau tampa priimta visuomenėje, gerumo akcijų ir svajonių pildymo metas. O ar neturėtų tokiais gruodžiais virsti visi metų mėnesiai..? Dalinti(s) gerumu, meile, šiluma, jaukumu ir šypsena neturėtų būti tinkamo ar netinkamo mėnesio. Tai tiesiog turėtų virsti mūsų kasdienybe, nepriklausomai nuo to, koks kalendorinis metų laikas.
Taigi, ką dovanosite brangiems žmonėms šį gruodį? Aš įnirtingai galvoju... į ką geriau būtų įpakuoti šilumą, kad ji neišsisklaidytų ir pasiektų adresatą. O kokį popierių ar dovanų maišelį parinkti švelniausioms šypsenoms, apkabinimams ir gerumo žodžiams? Į ką įvynioti jaukumą? Teks pasukti galvą...
Žinote, kas keisčiausia, kuo toliau, tuo labiau man norisi dovanoti visada, išskyrus tas dienas (gimtadienis, vardadienis, sukaktys, šventės), kai dovanoti "reikia". Bet nepaisant to, dovanoti man dvigubai maloniau nei laukti dovanų. Tikrai, nei kiek neperdedu. Man patinka rinkti, ieškoti, galvoti apie tuos žmones ir galiausiai sulaukti jų reakcijos. Tai suteikia tiek daug gerų emocijų, kad tampa lyg atgalinė dovana sau pačiai.Pabaigai neradau tinkamesnių žodžių, kaip A. Maceinos "Ne tiek žmogus gyvena laike, kiek laikas gyvena žmoguje kaip jo egzistavimo forma".
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą