Rytoj - Kūčios.

Šių metų Adventas man buvo kiek kitoks. Pirmas gruodis po dviejų metų pertraukos vėl darbe. Pirmas gruodis, kai tenka derinti mamystę su visais darbais ir mokyklos pirmokų reikalais. Gruodis, kai vis dažniau pagaudavau save galvojant, kad ne materialūs dalykai, ne dovanos (nors jos, jeigu rinktos su meile, tikrai džiugina širdį), ne išpuoštos vitrinos ar eilinės metų varžytuvės "Kurio gi didmiesčio Kalėdinė eglė, vis dėlto, gražiausia?!", čia svarbiausia. Man asmeniškai, buvo labai svarbu tame šurmulyje kasdien rasti vidinę ramybę. Bent minutėlei. Ar tai būtų Adventinis rytmetys su kolegėmis. Ar trumpa akimirka, kai turi prabangą išgerti vis dar karšto gėrimo puodelį. Galbūt patylėjimas prigludus šalia pačių brangiausių. Atsuktas (dėka technologijų) pusvalandis mėgstamos televizijos laidos. Esu toks žmogus, kuriam svarbu visų pirma susirinkti save, kad galėtų kažką naudinga duoti kitiems. O tas surinkimas savęs įvyksta tada, kai pavyksta šiek tiek nuslopinti aplinkinį triukšmą. Man patinka bendrauti, plepėti, bet yra laikas, kai žūt būt turiu pabūti tyloje, viena pati su savimi, kad restartinčiau procesorių, taip sakant.
Žinote, kalbant apie triukšmą, tai, matyt, proporcingai su metais, pradedu jo netoleruoti ir sąmoningai ar ne, bet stengiuosi neįsileisti vidun. Ne ne, kalbu dabar aš ne apie vaikų keliamą triukšmą pertraukų metu, bet apie prekybos centruose vykstančią prieššventinę psichozę, apie spūstis gatvėse, apie bukas reklamas, kurios bruka mums, kaip kokioms nuolankioms avims, visiškai nereikalingus daiktus. Jau keli metai manyje gyvena toks vidinis jausmas, kad norisi tik tiek, kiek reikia. Norisi išsilaisvinti nuo daiktų, o tuo pačiu ir nuo žmonių, su kuriais jau senokai niekas nebesieja, na, nebent tik šių dienų maldaknygė - facebook'as.
Šiek tiek stokoju laiko, dėl to manęs labai mažai abiejuose tinklaraščiuose ir IG paskyroje. Dėl to šiek tiek gaila, nes ką pasakyti, rodos, turiu, bet kada tai padaryti - deja, nežinau. Noriu tikėti, kad dar geriau suplanavus laiką, pavyks tai ištaisyti. O juk būtent naujiems tikslams ir siekiams suformuoti skirtas metų galas. Jie, kaip jau įprasta, po truputį gula į sąrašėlį.
Prieš rašydama įrašą, skirtą Kūčioms ar Šv. Kalėdoms, peržvelgiu poros praėjusių metų įrašus. Eilinį kartą nusistebiu, kaip TAIP greitai prabėga tie metai ar net dveji ir pagalvoju, ar šiandien sutinku su tada užrašytomis mintimis. Su pernykščiu įrašu "Koks bus šių metų Kūčių vakaras?" - besąlygiškai sutinku, net apsisukus metų ratui. Ir dar, pakapsčiusi giliau, radau trumpą 2016 metų įrašą apie tai kad išmokti priimti ir padėkoti - niekada nevėlu.
Pabaigai, noriu visiems palinkėti tikrumo: nebijokite nusimesti riterio šarvų, palikite spintoje kaboti supermamos ar supertėčio kostiumą, neieškokite kaukių akims pridengti... Tą vakarą, kai visa šeima (kas fiziniais kūnais, o kas mintimis ir širdimi jaučiami) susėsite prie stalo, išdrįskite būti savimi. Ir tikrai nelinkėsiu gausaus vaišių stalo. Tai šiais "turime daugiau nei reikia" laikais, manau, tikrai nėra vertybė. Linkėsiu gausių šeimynų, susėdusių aplink tą stalą. Nes kiek visko aplink save turėtume, svarbiausia vertybe išlieka žmogus žmogui...

Statistika. Ne skaičių, o širdies.

Labai simboliška, kad apie tokius ir panašius dalykus susimąstome stovėdami didžiųjų žiemos švenčių priešakyje. Tas ilgiausias tamsos metas, kai dienos trunka, rodos, kelias valandas, o dažnai taip ir nepašviesėja net įdienojus, kai vakaras ilgas kaip smilga ir kur dar rytas, pasakytų senoliai... man yra pokalbių su savimi, vidinės ramybės ir apsivalymo, visomis prasmėmis, laikas.
Sukiesi žmogus - kiekvienas savoje karuselėje - dienos darbų, namų buities, vaikų reikaluose, kol ima ir pristabdo. Gyvenimas. O jis nestokoja išradingumo, kaip tai padaryti.
Dienos darbams einant į pabaigą, mano skambutis į įstaigą, patikslinti atvykimo laiką ir dar keletą detalių. Įstaiga - senjorų globos namai. Patikslinusi mūsų atvykimo detales, pasiteirauju, ar prieš 2 savaites minėtas skaičius, dalyvausiančių, nepakitęs (tiesą sakant, klausiau to su intencija, kad, galbūt, dalyvaus daugiau nei planuota), gaunu atsakymą, kuris šiek tiek išmuša iš vėžių. Sako "Ne, tiek nebebus" ir pasako keliais asmenimis mažesnį skaičių. Užsirašau. Mandagiai baigiu pokalbį. Ir suvokiu, kad tai nėra tik skaičius. Tai žmonės, su kuriais susipažinti mums jau neteks. Dvi savaitės. Mums - TIK dvi savaitės. Kažkam jos buvo šiek tiek daugiau, nei eilinės dvi savaitės. Rodos, viskas elementaru ir savaime suprantama. Ir apie dausų teoriją jums, turbūt, nereikia dabar čia pasakoti... bet tas Gyvenimo išradingumas pristabdyti lėkime ir priminti, kas yra svarbiausia - mane žavi. O svarbiausia - tie, kurie šalia. Tie, kurie VISADA laukia, kurie girdi ir mato, kuriems rūpi ir skauda, kai skauda tau. Kuriems nesvarbu kokia tavo nuotaika ir kaip tu atrodai. Kurie sugeba tavo erzelio kankorėžius paversti pienės pūkais ir paleisti juos pavėjui... Jiems turime būti dėkingi ir skirti brangiausią, ką šiai dienai turime - savo laiką.

Kuo tikėsi, tas ir bus?

Nežinau kaip jūs, bet aš tikiu karma. Ir atsiųstų išbandymų, pasiūlymų ar aplinkybių nelaikau vien atsitiktinumu. Nors galima nurašyti ir tam - kaip kam patogiau. Tikiu, kad kol mes čia žemelėje suplukę dėliojame gyvenimo planus metams ar daugiau į priekį, kažkas ten, iš aukščiau - iš kur daug geriau viskas matosi, tarsi atsitraukus iš šalies, ima ir padaro vienokių ar kitokių vingių visoje istorijoje. O gal kartais kaip tik priešingai - nuverčia vieną kitą barikadą ar draudžiančią eismą plytą ir atlaisvina tiesų kelią tikslo link.
Mėgstu posakį, kad niekas nevyksta veltui. Taip galvojant šiek tiek paprasčiau priimti tuos siunčiamus signalus. O svarbiausia visame šitame reikale - įsiklausyti gyvenimo ūžesyje į save, pajusti, ko nori TU pats ir kur link keliauti šiuo metu pučia palankūs vėjai.
Dar šimtu procentų (na gerai, palikime kokį vieną ar du procentus laisvus) esu tikra, kad mintys materializuojasi. Ir tai, apie ką labai labai galvoji, ko trokšti, ką pasąmonė dėlioja - ima ir įvyksta vieną dieną. Velniškai sudėtingi, bet dėl to ir tokie įdomūs dalykai vyksta! Turbūt tai ir yra tikrasis gyvenimas?!
Juk stovintis vanduo ima pelkėti, apeina dumblo sluoksniu ir galiausiai pradeda dvokti... O visiems mums labiau pritinka švarumo pojūtis. Tik gyvenime tą gaivos ir švarumo pojūtį susikurti kartais prireikia daugiau pastangų, nei tik pasipurkšti iš reklamos gaivą 48 valandas žadančiu dezodorantu. Bet kokiu atveju, joks dezodorantas ar antiperspirantas neperspaus karmos. Kas duota - to laukite. O kol laukiate, švarinkite savo mintis ir išsišluokite šiukšles iš vidaus. Karti patirtis sako, kad vien tik nupucintas fasadas, kaip taisyklė, slepia nevisai švarų vidų. Nieko asmeniško. Pati kartas nuo karto irgi apsišluoju.
"<...> Jei švarus indas pripildomas nešvaraus vandens, tai ir indas tampa purvinas" J. Rainis

Ar tikrai NEturime laiko?

Bėgdami paknopstomis per kasdienybę, lyg susitarę visi drauge kartojame "neturiu laiko", "nieko nespėju", "neturiu kada". Ar tikrai taip ir yra?! Taip, negaliu nesutikti, kad būti labai užimtam šių laikų visuomenėje yra, sakyčiau, netgi madinga ir savaime suprantama. Nu, nes gi VISI neturi laiko.
Šią savaitę save prigavau, net keletą kartų, skirtingose situacijose, kai garsiai arba tyliai sau ištariau "dar turiu laiko". Ir tikrai, dar šiek tiek turiu laiko nuraminti savo mintims ir pasiruošti naujam etapui nuo rugsėjo. Dar turime laiko mėgautis viena kitos draugija su dukryte kasdien. Turime laiko pasidžiaugti puikiais orais, o ką jau kalbėti apie tai, kad vasara tik ateina! Šiandien, užmigdžiusi dukrą pietų miegui, turiu laiko sau. Nesvarbu, 10 minučių ar pusvalandį, o gal, jeigu nuskils, ir visą valandą SAU. Turiu laiko ramiai išgerti šiltą kavą ir netampoma už skverno suvalgyti kelias dideles braškes. Juk ne veltui jos sukorė tokį kelią iš pačios Graikijos, kad niekas jų nevalgytų, nes ne lietuviškos?! Kvepia vasara... o ir skonis maloniai salsvas. Kol mūsiškės lysvėje dar tik žydi, turiu laiko pasimėgauti šiomis. Dar turiu laiko mintims, kurias nuolat užsirašau vienoje iš niolikos užrašų knygelių, kaip ir su kokiomis idėjomis startuosiu naujais mokslo metais darbe. Turiu laiko kelias minutes vogčiomis, neduok Die mamos pajutimo sensoriai užfiksuos, žiūrėti į miegantį mūsų vaiką. Ir čia - laikas sustoja. Tiesiog.

Sakykite ką norite, bet ir jūs turite laiko! Čia, kaip ir daugelyje kitų dalykų, viskas tėra požiūrio reikalas. Jeigu kaip kuolu kalsi sau, kad neturi laiko, tai jo ir neturėsi, nors išties, racionaliai susidėliojęs dienotvarkę ir paskirstęs prioritetus, manau, kiekvienas mūsų atras laisvą pusvalandį: skambučiui mamai, šiltam kavos puodeliui, žiūrėjimui į miegantį kūdikį, įrašui tinklaraštyje, nuotraukų peržiūrai, žinutei draugui, užrašams, trumpo filmo peržiūrai, užsakymui elektroninėje parduotuvėje, pyragėliui ar obuoliui, palaistyti gėles, atsisukti vakarykščios TV laidos įrašą, kalendoriuje pažymėti svarbias datas, pažaisti su augintiniu, paruošti pietus ar vakarienę...
Laikas - reliatyvus. Tai, kaip jį suvoki ir valdai - tavo noro, pastangų ir įgūdžių rezultatas. Man patiko kažkada perskaityti psichologės Aistės Diržytės žodžiai: "Gyvenimas žemėje laikinas, bet, kol gyvenu, turiu galimybė DABAR pastebėti gamtos grožį, žmonių gerumą, turiu galimybę DABAR mylėti, rūpintis, duoti, atjausti, kurti, priimti, išreikšti, išgirsti, melstis už gyvus ir mirusiuosius". Ir tikrai, kai akimirkai sustoji ir suvoki tą laikinumą... kai supranti sąmoningai, kokiems beverčiams dalykams kartais išeikvoji tą savo laiką, pavyzdžiui, pykčiui, barniams, bendravimu su tau ne(pa)tinkančiais asmenimis, neadekvačiai ilgiems kelio kilometrams, stovėjimui eilėje dėl kokio nors menkniekio, domėjimuisi kitų gyvenimais, užuot pilnavertiškai gyvenęs savąjį, mandagiems atsakymams, kurie išties visai nerūpi tiems, kurie klausia, kvailiems pasiaiškinimams, kodėl vieną ar kitą dalyką gyvenime darote būtent taip. Sąrašas nebaigtinis.
Ne veltui Conrad'as Hilton'as (garsusis Hilton viešbučių tinklo įkūrėjas) yra pasakęs, kad "Tu kontroliuoji savo gyvenimą, kontroliuodamas laiką". Tai va, linkiu visiems kontroliuoti savo gyvenimus, kontroliuojant laiką ir sąžiningai jo "atrasti" maloniems dalykams, sau ar aplinkiniams, kuriems esate svarbūs.

Prieš ką puošiesi Tu?

Nežinau kaip jūs, bet aš vaikystėje ir paauglystėje turėjau naminius ir išeiginius rūbus. Buvau taip auklėjama. Ir tai TAIP prilipo, kad ir šiai dienai nesu atsikračiusi šio įpročio. Tiesiog dabar naminius treningiukus renkuosi tokius, su kuriais būtų malonu ir jauku būti. Stengiuosi save perauklėti ir namuose nešiojamus rūbus įsigyti, o ne pritaikyti nurašytuosius iš išeiginių lentynos. Kaip sekasi? Kol kas, sunkokai.

Ne taip senai, bet ir ne tai, kad galėčiau atsiminti kada, visai netikėtai TV ekrane šmėstelėjo interviu su Algimantu (visiems geriau žinomu kaip Algis) Kriščiūnu ir jis pasakė labai teisingus žodžius, kurie privertė apie tai pamąstyti daugiau. Nepacituosiu tiksliai, bet esmė buvo ta, kad dauguma esame įpratę “puoštis” tik kur nors išeinant, suprask, į žmones, o būnant su savais, namuose - išvaizdai dėmesio skiriame minimaliai arba išvis neskiriame. O juk turėtų būti atvirkščiai! Namuose, būnant su artimaisiais, be abejonės reikia jaustis patogiai, bet tuo pačiu ir nesėdėti sudriskusiam ir 4 dienas netrinkta galva. Čia truputį hiperbolizuoju, bet pagrindinę mintį, manau, pagavote. 

Kai susilaukiau dukters, grįžusi namo iš ligoninės suvokiau, kad darbo aprangai teks įsitaisyti pavėsy, džinsams irgi snustelėti, kol šoksiu kasdienę čiačios su minkštais treningais ir tamprėmis. Nu, nes taip patogiausia ir laisviausia.

Bet tie Algio pasakyti žodžiai man vis dar neduoda ramybės. Ir šiemet sezoniškai tvarkydama rūbų spintą gerai ją perkračiau: išmesdama, atrinkdama, ko tikrai nedėvėsiu ir perleisdama kitiems dar tikrai gerai atrodančius, bet man nebetinkamus rūbus gyventi kito gyvenimo. Ir žinote, namų garderobe liko nenuskalbti ir/ar nunešioti rūbai, o tiesiog praktiški ir tie, kurie yra patogūs esamomis aplinkybėmis. Beje, vaiką rengiu laikydamasi to pačio principo. Nes negali žinoti, kada norėsis užfiksuoti kokią akimirką, o ją užfiksavus visai nesinorėtų, kad vaikas vartydamas savo albumą, klaustų, kodėl buvo aprengtas kelnėmis su skyle ar džemperiu su nuspurusia rankove... Ir vyrui vis primenu, kad puoštis reikia prieš savus, o ne prieš svetimus.

O prieš ką puošiatės jūs?

NEreikšmingi maži dideli dalykai

Maži dalykai. O ar gi ne nuo jų viskas ir prasideda?
Aš mėgstu po trupinėlį surinkti visumą. Pradedu nuo idėjų, kai jas išsigryninu, seka vaizdiniai, po jų - detalių rankiojimas ir darbai darbeliai... o tada BAM - ir yra! Bet čia tik atrodo maži tie dalykai, trupinėliai... iš tikrųjų, juose TIEK širdies sudėta.
Štai, šmėžteli prisiminimas iš praėjusios Valentino dienos: migdau dukrą, tiesiai pro langą matau kaimynę su drauge išeinančias vėžinti vežimėlių ir kai jos užsuko už kampo, kaimynės vyras atėjęs ištraukė iš mašinos tulpių puokštę ir nusinešė ją laukti pareinančios žmonos. Graži smulkmena. Net ne kiek tos gėlės, bet dėmesys detalėms.
Vakare, atėjus "kavos/arbatos laikui" žaisdama ant kilimo su dukra prašau vyro užplikyti arbatos. Susiruošusi ją gerti, randu kruopščiai užvyniotą arbatos pakelio siūlą ir popierėlį už puodelio ąselės. Kaip kitaip, jeigu ne rūpestis? Kasdienybės trupiniai, bet skanūs, priverčiantys lūpų kampučius kilstelėti aukštyn.
Su didžiuliu nekantrumu, bet labai stengiantis sudaiginti ir išlaukti avokadai skleidžia savo lapelius vieną po kito! Mažas stebuklas! Gal kažkam kitam menkavertė smulkmena, bet kai TIEK lauki, tau tai, rodos, tikras mažas stebuklas ir ne kitaip.
Kai visai nesitiki net, kad išgirdo, o čia dar ir prisiminti reikia: vyro skambutis iš parduotuvės "Ko sakei ten mums reikia?". TIK skambutis. NET prisiminimas. Net jeigu pati pamiršau, ko čia mums reikėjo, visada galima sugalvoti naujus dalykus :)
Užsimeni draugei kalbantis, kad lyg ir norėtum vieno ar kito dalyko, bet nurašai juos į antraeilių sąrašą ir šast, kokia proga, o gal net ir be progos - tas dalykas prieš tavo akis. Taip mažas tampa dideliu.
Ir visai nesvarbu, kas tai būtų: skambutis, gėlės, geras žodis, apsikabinimas, karštas gėrimas į TĄ puodelį, perleista knyga, prekės iš parduotuvės, netikėta dovana, šypsena, pasidalinimas, idėja, pokytis, mintis, prisiminimas...
Prisilietus širdimi - visi tie maži dalykai staiga išauga iki labai didelių.
Išauginkime.

Naujų metų linkėjimas

Metų pabaiga - savotiška vidinė inventorizacija. Nuveiktų darbų, įgytų patirčių, susidariusių situacijų, iškilusių problemų, priimtų sprendimų... o kur dar emocijos ir jausmai, išgyvenimai ir pergyvenimai. Paskutinėmis 2017 metų dienomis rašytas sąrašas 2018 - iesiems ir varnelės jame. Laikas, iki šiol dingdavęs be žinios, dabar sulėtėja - tampa klampus ir tirštas, kaip vasaros rytmečio rūkas. Būtent dabar, toje ramybėje galiu pasikalbėti su savimi ir užrašyti naują siekiamybių sąrašą 2019 - iesiems.

Skeptikai sako, kad tokius sąrašus tik suplėšyti, kad kvaila tai užsirašinėti, nes mat - reikia tiesiog gyventi... Taip, aš tikrai UŽ “čia ir dabar” akimirkos pajautimą, už gyvenimą šiandien, o ne po metų, bet šventai tikiu ir tuo, kad be svajonių mes - niekas. Nekalbu apie rožinius akinius. Normalu planuoti, laukti, tikėti, stengtis dėl kažko... ir svajoti. Nenuklystant visai virš debesų, bet, vis dėlto, pakylant gerokai virš žemės. Juk svajonės dažnam ir būna tuo stimulu pavargus nuo kasdienybės vėjų. Tvirtai tikiu, o ir įrodymų netrūksta, kad užrašytos mintys lengviau materializuojasi. Gal tai lemia, kad sutelki širdį, protą ir tikėjimą į vienumą?

Kaip nebūt, sąrašus paskutinėmis metų dienomis rašau jau senai ir man šis metodas tikrai veikia. Pabandykite, jeigu niekada to nebandėte - blogiau nebus.

Stovint besibaigiančių ir naujųjų metų tarpuvarty norisi palinkėti ramybės. Taip taip, tos, kur Bernelių mišiose linkime vieni kitiems. Žinau, kad ateinantys kiaulės metai žada būti draugiški, linksmi ir džiaugsmingi, bet aš manau, kad ramybė šių dienų kontekste, vis dėlto, daug kam tapo nepasiekiama prabanga. O juk atradus tą tikrąją vidinę ramybę viskas stoja į savas vietas. Tada nebaisios gyvenimo audros, šeimyniniai štormai, negąsdina sunkiai suvaldomi vaikų uraganai.
Tad linkiu kiekvienam atrasti savo ramybę, kad ši taptų jūsų tvirtybe. Ir tada jau lai džiaugsmas liejasi per kraštus!

Kalėdos ateis

Nepriklausomai nuo to labai laukiate ar visai nelaukiate - Kalėdos ateis. Visą gruodį stebėjau karštligiškai besiruošiančius: bėgančius, skubančius padaryti šimtus darbų, prabėgomis čiumpančius jau paruoštus dovanų rinkinius, dar gi besifotografuojančius prie miesto eglės ir, žinoma, nuotraukas dedančius į soc. tinklus... Stebėjau ir tuos, kurių dienos ne tokios pašėlusios, o savo laisvą laiką jie skirdavo ne vien eglučių lankymui ir nuotraukoms, bet pavyzdžiui obuolių pyragui, kavos puodeliui su senai matytu draugu, namų eglutės puošimui, šventinių atvirlaiškių rašymui ranka, kaladėlių bokštui ir katino paniurkymui. Šalia šių dar yra ir kita grupė žmonių, kurių nematysime arba beveik nepamatysime viešojoje erdvėje, galbūt sutiksime juos eilėje prekybos centre, kai jie užleis savo vietą ir jaukiai nusišypsos. Galbūt išgirsime apie juos iš paskutinę mokslo dieną šiais metais praleidusio vaiko. Gal pamatysime juos gatvėje ar kieme valant automobilio langus ne tik sau, bet ir vyrui ar žmonai. O gal aukojant iškilmingame renginyje.

Yra ir tie, kurie sako, o gal iš tikrųjų taip ir yra, kad nieko nelaukia: nei lempučių, nei išpuoštų parduotuvių vitrinų, nei cinamono ir gvazdikėlių kvapo namuose, nei mandarinų, nei imbierinių sausainių... 

Kaip bebūtų ir kuriai grupei jūs priklausytumėte - gruodžio 25-ąją išauš Šv.Kalėdų rytas. Tiesiog išauš ir taškas. Džiugus jis, pakylėtas, gal net instagraminis ar pilkas, lyg cepelinai - va čia jau turėsite galimybę rinktis jūs, mielieji. 

Noriu visiems palinkėti kurti sau ir aplink save tokį gyvenimą, kurio norisi, apie kokį svajojate ir kokį įsivaizdavote. Būkite dosnūs meile, kantrybe ir supratimu artimui. Dalinkitės gerumu. Pripildykite savo ir artimųjų širdis jaukumu. Likite ištikimi savo vertybėms.

Švieskite - kas žino, kada ir kieno švyturiu būsite. Nes tai, kaip ir kuo išties gyvename ir kokiu keliu einame yra daug daugiau apie mus pasakantys dalykai nei tobulos nuotraukos instagrame. 

(prieš)šventinis apsivalymas

Septyniolikta gruodžio - mūsų tryliktieji metai kartu. Septynios dienos iki Kalėdų. Ak, tie septynetai... 

Šįmet labiau nei bet kada anksčiau stipresnis noras viską susitvarkyti ir iš(si)kuopti iki švenčių. Net nelabai galiu paaiškinti, kodėl. Atsikratau senais nebenaudojamais daiktais, norisi peržiūrėti  rūbų spintą (gal dar kaip nors spėsiu), išmetu visokius sukauptus popierius ir pan. Norisi turėti tik tiek, kiek reikia. Nei trupučio daugiau. 
Negana to, atlieku tam tikrą valymą ir socialiniuose tinkluose. Nepykite. Tiesiog. Jeigu esate vien todėl, kad ten atsiradote po kokio vakarėlio 2000m. ir vienas kitam labas nesakėme minimum kelis metus, tai ar tikrai jūsų vieta vis dar ten? Peržiūriu nuotraukas. Daug prisiminimų. Ištrinu tas, kurių per daug. Atspausdinti paruošiu širdžiai mielas ir, žinoma, palieku pačias brangiausias. Tos sustabdytos akimirkos - kažkas tokio! Taip, aš tikrai esu gražių paveiksliukų kolekcionierė.

Ir žinote, dabar rašydama apie visą tą apsivalymą suvokiu, kad tiesiog atsikratau šlamšto. Visomis prasmėmis. Nes šlamštas - minčių, informacijos, vaizdų, garsų kuria triukšmą. Ne, deja, ne baltąjį, kurio klausydamiesi užmiega kūdikiai. Jie sukuria ūžesį galvoje ir gaudesį aplink. Kai norisi garsiai surikti, kad viskas liautųsi ir stotų tyla. Tada išrikiuoti žodžiai lauktų eilėje ir auštų nauja diena. Darbų, minčių, idėjų kupina pradžia.

Nebijokime paleisti. Daiktų, minčių ir žmonių. Tų, kurių ir taip nejaučiame šalia, tik girdime lyg aidą apie jų egzistavimą. Tų, kuriems įdomus tik viršelis. Tų, kurie neklausia, o gal net niekada ir nėra klausę “kaip tu?”. Paleiskime...

Su kiekvienu išmestu rakandu pradedu laisviau kvėpuoti. Su išsakytomis, išrėktomis, užrašytomis mintimis vis lengvesnė jaučiuosi. Su kiekvienu pasakytu “sudie” - šviesiau. 

Verta.

Koks bus šių metų Kūčių vakaras?

Artėjant gražiausioms metų šventėms, kaip visada, norisi stabtelėti ir viską gerai pergalvojus išsikelti naujus tikslus, siekius, sudaryti sąrašėlius ir gauti naujus pasižadėjimus sau. Savotiška vidinė inventorizacija. Man ji patinka dar ir dėl to, kad į naujus metus įžengi švarus lyg baltas popieriaus lapas. Pasiruošęs naujai pradžiai. Geras jausmas.
Jau esu rašiusi apie tai, kad prie-sventinio-stalo-drauge-sodinkime tikrus dalykus ir tuomet viskas įgaus kitą prasmę. Pati prisiminusi šį įrašą (jį perskaičiusi po dvejų metų), galvoju, ar turiu ką pridurti, nes viskas ten labai teisingai sudėliota.
Ir vis dėlto, šįmet valgydami kūčiukus ir aguonpienį nevalgykime savo nuoskaudų, nekramtykime skausmo ir nerykime dar giliau įstrigusių gyvenimo ašakų. Geriau pasikalbėkime. Jaukiai, tyliai, o gal kaip tik labai garsiai, apie tai, kas slegia, kas kankina ir neduoda užmigti nakčia. Išsklaidykime dūmų uždangas ir taip prisileiskime artimus. Gal palietę žaizdą ir neužgydys iškarto, bet bent jau bus tvarsčiu ar pleistru, kuris švelniai priglus. Ir nesvarbu, kad visi žinome, kaip kartais skausmingai vėliau tie pleistrai nusiplėšia. Tai bus vėliau. Leiskime sau pabūti silpniems. Ne, neprašant per daug dėmesio ar atjautos, nesibėdavojant... tiesiog būkime be kaukių. Todėl galbūt labiau pažeidžiami. Pabandykime ne teisti, o suprasti. Neretai tai kainuoja vidines pastangas, bet ar ne dėl artimųjų tuos vidinius resursus vis pildome, kad atėjus reikiamam laikui galėtume juos semti? Būkime kantresni ir atidesni.
Ne tik šalia esantiems, bet ir patiems sau. Kartais pagalvoju, kad kito skausmą ar negandas pastebime greičiau, o savo vidinėms dramoms dažnai esame abejingi. Taip neturėtų būti, nes viskas - visi geri darbai ir norai, tai, apie ką čia rašiau prasideda nuo meilės ir atidumo sau. Juk su vidine šviesa daug lengviau kelti kitų širdis.

Prie šių metų Kūčių stalo būkime nuogi. Lai rūbai bus tik lyg Kalėdinės eglutės dekoracijos.

Su meile, tikėjimu, dėkingumu ir pagarba.

Gyvenimas Instagram tinkle

Man atrodo šiandien niekam nereikia aiškinti, kas tas Instagram’as. Bijau prašauti, bet manau, kad dažnas šešiametis galėtų pasakyti su kuo jis valgomas. Vieni jį mėgsta labiau, kiti - mažiau. Vieni tapatina su FB, kiti brėžia brūkšnį ir žarsto pagyrimus būtent IG už juntamą didesnę toleranciją, sklindantį pozityvą, na ir žinoma, gražius - ką ten gražius, tiesiog wow vaizdus - atvirutes.

Man, kuriai patinka smulkmenos ir vaizdai, tai - tobula atviručių saugykla. Kartais netikėtai užsimezgusios pažintys. Dar rečiau (bet tai po truputį keičiasi į gerą pusę) - konstruktyvus pokalbis ar įdomi diskusija. 

Prisipažinsiu, anksčiau buvau tik stebėtoja. Na, dar paspausdavau širdelę po patikusiomis nuotraukomis. Dabar esu daug aktyvesnė, o gal net sąmoningesnė ir jeigu nuotrauka ar mintis man tikrai patinka, o gal skatina eiti į diskusiją - taip ir darau - komentuoju, kalbu, dalinuosi. Man labai nepatinka tas labai lietuviškas bruožas “neduok Die išsprūs koks geras žodis!”. Viskas, kas mums ne(pa)tinka galime viešai išdėti į šuns dienas, bet jeigu patinka - tylos įžadai, rodos, nesutraukiojami. Nepatinka! Todėl pradedu nuo savęs ir kai pamatau fantastiškai atrodančią merginą - jai taip ir pasakau. Kai sutinku senai matytą draugę su superiniu paltu - apdovanoju komplimentu. Kai matau gražų ir kilnų poelgį - įgarsinu savo pastebėjimą. Juk niekada nebūna per daug šypsenų ar gero žodžio. Na, tikrai niekada! Man atrodo, kad džiaugsmas ar gera emocija - dalykas, kurio pasidalijus, atrodo padvigubėja. Tai kodėl netapti dvigubai džiaugsmingesniu?! 

Liūdnų nutikimų, nelaimių, smurto apraiškų ir panašių dalykų kasdien, deja, girdime ir matome su kaupu... Kai laukiausi pradėjau sąmoningai filtruoti tą srautą. Susiformavo įprotis, kuris liko ir tuo labai džiaugiuosi. Nežiūriu bukų žinių, kurias praneša keistokai nugrimuota (lyg ne vakaro žinių skaityti, o pasiruošusi į vakarėlį naktiniame klube) vedėja, perjungiu kriminalų kronikas, neatidarinėju nuorodų su rėkiančiomis antraštėmis, praskrolinu “straipsnius” iš dviejų sakinių ir n nuotraukų kaip kažkas kažkur su kažkuo... Ne dėl to, kad man nerūpi kas dedasi pasaulyje. Lėktuvų katastrofos, Rusijos atakos Kryme, Trumpo nesąmonės (turint galvoje, kad jis vienas iš TŲ svarbiausių pasaulio galvų!) - visa tai tikrai liūdina ir neramina. Bet mes negalime pakeisti tų dalykų, o ko negali pakeisti - reikia paleisti. Negali savyje, kaip kokioje šiukšliadėžėje kaupti dienos kriminalų, netekčių, nelaimių ir dar velniai žino ko.

Grįžtant prie Instagram’o, sutinku, kad kartais ten daug kas atrodo kaip iškreiptų veidrodžių karslystėje - žmonės su karūnomis, rožiniai flamingai, nuostabūs šunys ir katės, graži gamta, visada besišypsantys vaikai ir romūs kūdikiai. O jeigu prie viso to dar pridėtume vakaro lempeles, kojas židinio fone ir karšto gėrimo puodelius ištiestoje rankoje - gautume tiesiog suf******* tobulą gyvenimą!!! Na, bet jeigu esi pakankamai sveiko proto ir sugebi atsirinkti gyvenime grūdus nuo pelų - tai tebus gražūs paveikslėliai. Geriau jau jie, nei bėganti kriminalų eilutė “Sugyventinis A papjovė sugulovę Z”.

Savas ar kito?

Kaip dažnai ir kiek giliai pagalvojate, kad skęstate kito žmogaus gyvenime? Na, jis gi viską turi - karjera, geras uždarbis, tobula šeima, kelionės... Arba, koks jis jaunas, laisvas ir turintis milijoną galimybių! Kaimyno žolė - dažnai žalesnė atrodo, tiesa? Bet ar susimąstome, kas ir kaip iš tiesų vyksta to žmogaus gyvenime? Visai netikėtai išgirsti pasakojimo nuotrupas: "būdama paauglė palaidojau mamą. Tėtis ilgai nesukūrė šeimos, o kai ją sukūrė ir atsirado mažylė sesutė staiga vieną vakarą gaunu žinią - į jų automobilį įsirėžė kitas automobilis: tėtis komoje, jo žmona ir mergytė su daugybiniais sužeidimais guli ligoninėje". Ar ir tokiomis aplinkybėmis norėtume keistis su tuo žmogumi vietomis? Juk jis vis dar labai sėkmingas versle ir alga jo nesumažėjo, o kelionės į šiltus kraštus bilietai šeimai vis dar ant rašomo stalo... tik klausimas, ar į ją išvyks.
Kiekvienam duota tiek, kiek jis gali pakelti ar įveikti. Taip, jis savo valios pastangomis gali koreguoti tuos uždavinius ir įrodinėti sau ar kitiems, kad gali, bet kas iš to? Sakoma, kad kiekvienas esame ir savo laimės kalviais. Yra tiesos. Bet vis dėlto, nenurašyčiau ir tų aukštesnių jėgų, su kuriomis kovoje mes, deja, per dažnai pralaimime.
Dabar labiau nei bet kada anksčiau esu dėkinga už tai, ką turiu. Ir išmokau (pagaliau!) nesilygiuoti į Onutę ar Petrutę. Kažkada rašiau straipsnį apie tai, kad esame savo gyvenimų režisieriais. Galime rašyti scenarijus, juos koreguoti, įtraukti ar išbraukti veikėjus, perstatyti mizanscenas ir panašiai. Tai tuo ir užsiimkime - režisuokime SAVO gyvenimus, įtraukdami dar vieną kitą tikslą ar naują iššūkį. Nesiimkime brangių kito gyvenimo projektavimo darbų, nes galime įklimpti giliau, nei planavome.

Kitokios dienos

Oho! Neplanavau taip, bet gavosi visi trys - TRYS tylos mėnesiai tinklaraštyje.

Dabar visos mano eilutės ir potekstės ištirpsta kažkur namų jaukume. Gražiausi žodžiai kalbami pačiam gražiausiam mūsų kūriniui Žemėje. O lengvą ironiją dar kartais gali atrasti kokioje virtuvės spintelėje... Užtai širdis dainuoja! Dabar - pats geriausias mūsų laikas. Dabar!
Net tada, kai mažoji namų fėja miega atrodo galėčiau būti šalia ir tiesiog saugoti jos sapnus arba pakutenti, kad kad ir kiek ilgai migdyta greičiau nubustų ir apdovanotų mane gražiausia bedante šypsena. Ką jau kalbėti apie tas spindinčias laime akutes... Ech. Va taip, lengvai be jokių pastangų išsilydžiau, kaip sviestas keptuvėje tą pačią akimirką, kai į glėbį gavau savo meilę. Ir niekas niekas man nebesvarbu labiau. Ir dėl nieko kito taip neskauda. Ir nėra kitų dėl kurių būtų verta daugiau. Tas mažas minkštas kamuolėlis pavergė mano širdį visiems laikams. Ir dabar taip PILNA. Niekada iki šiol nesijaučiau tokia rami.
Dabar kasdiena vis kitokia, vis ypatingesnė rodos nei buvo vakar, bet ne tokia ypatinga, kaip, nujaučiu, bus rytoj. Ir visi tie atradimai (!) mane pačią vėl priverčia jaustis vaiku. Tūkstantį ačiū už tai galiu pasakyti dukrytei. Žinau, tai ilgos kelionės pradžia. It tai, beje, labai džiugina. Tas jausmas, kad dar bus daugybė akimirkų ir išgyvenimų sumišęs su pilnaverte šiandiena yra kažkas TOKIO!
Niekada nemaniau, kad taip lengvai nubrauksiu bemieges naktis ir plačiai šypsosiuosi dienomis. Nemaniau, kad sutirpsiu atėjus TAM momentui. Net negalvojau, kad toks mažas gali atnešti TIEK DAUG. O jeigu kas nors būtų tai pasakęs man anksčiau... žinoma, tada turbūt būčiau nepatikėjusi.
Man šiais metais ne gruodis ypatingas ir net ne artėjančios gražiausios metų šventės. Man ypatinga kiek viena akimirka, nes tai... mūsų laikas.Čia ir dabar.

Liepos užrašai arba "O kas, jei tikrai gera gyventi?!"

July
plans
scrapbook

Tai ką, vasara įpusėjo, kiti terminai įgauna dar didesnį pagreitį pabaigos link, viskas aplink vyksta, o kartais visai nevyksta - tik lietus už lango tapo tokiu įprastu ir beveik kasdieniu reiškiniu, kad jeigu Lietuvoje numatoma diena be lietaus - jūs apie tai tikrai išgirsite(!).
Tinklaraštyje - štilis. Turbūt, ne šiaip sau. Laukia šokios tokios permainos ir čia. Atsisakiusi idėjos atgaivinti pagrindinio tinklaraščio "podukrą" ar "įsūnį" (čia kaip kam patogiau) "Kelias namo", lipdau naują "kūdikį". Ar jis išvys dienos šviesą ir kaip viskas vyks - bus matyti. Bet, kažkodėl, turiu tikėjimą, kad bus gerai (o gal net labai gerai). Ne taip jau ilgai trukus ir jūs galėsite įvertinti tą naują lipdinį.

relax with book

Na, o kol pati nerašiau, "mano" mintis užrašė Sabina savo tinklaraštyje 7taskai Perskaičiau trumpą, rodos neįpareigojantį tekstuką ir linksėjau po kiekvieno sakinio. TAIP taip ir dar kartą TAIP!!! Na ir kas, jei gera gyventi?! Pagalvojau ir aš, pritardama įrašo autorei. Net kai kasdien lyja lietus, nenusiseka koks darbas ar staiga griūna planai. Na ir kas?! Visko dar bus. Gal kitaip, bet kas turi įvykti - būtinai įvyks, vienokia ar kitokia forma. Ir tas lietus kartais visai į gerą - pristabdęs darbus ir lėkimą kažkur, leidžia ištiesti kojas, išgerti šilto gėrimo puodelį, susidėlioti planus ir darbus, išsibraukti iš "to do" list'o keletą darbų (kuriuos gali atlikti kaip tik tada, kai dėl lietaus negali atlikti kitų darbų), pasidžiaugti meiliai prie šono prigludusiu tinginio apimtu augintiniu, ragaujant pavakarės skanumyną įsižiūrėti į mylimas akis ir atrasti jose kažką, ką galbūt manei pametęs... Ir kas drįs pasakyti, kad turint visa tai nėra gera gyventi?!
Dažnas mūsų kasdien sau keliame vis didesnius reikalavimus, vis papildome ir taip, rodos rankos ilgumo sąrašą darbų, dienos pabaigoje bandome visų akims pateikti "matomą produktą"... na ir kas iš to? Jei viskas pavyko - džiugu. Jei ne - pavyks kitomis dienomis, o gal ir ne. Ir nuo to, patikėkite manimi, tikrai neapsivers Pasaulis aukštyn kojomis.

Take it easy
positive vibes only

Nurimkime. Viduje. Leiskime sau tiesiog mėgautis gyvenimu.
Taip taip, mėgautis. Be jokio graužaties jausmo. Nes apie blogus dalykus ir kaip "baisu gyventi Lietuvoje" gargsi toookios žmonių gretos, kad jų papildyti tikrai nebereikėtų. Išvažiuokite. Tie, kuriems čia taip blogai. Trumpam. Pailsėti. Po pasaulį pasidairyti. Žalesnės žolės paieškokite, o dar, žiūrėkite, ims ir pavyks gyvenimo prasmę ir laimę atrasti kažkur toli nuo "bananų kraštu" vadinamos tėvynės. Ir bus puiku, jeigu jums pavyks. O jei ne, sugrįšite. Ir tai bus nemažiau puiku!

Show off Life ARBA kas slepiasi už spalvotų paveikslėlių

show off life
instagram

Ar ir jūs turite "show off" gyvenimą? Na, instagram'e, tinklaraščių platformoje ar visų, turbūt, geriausiai pažįstamame Facebook'e. Išpūtėte akis ir jau norite sakyti NE?! Pagalvokite. Ramiai ir nuoširdžiai atsakykite, bent jau sau... Visos tos nuotraukos, kuriose daug šypsenų, juoko ir šėlsmo, kelionės aplink pasaulį, o gal Lietuvos ribose, draugų kompanijos, skanus maistas, augintiniai, laimingi vaikai, dar laimingesni sutuoktiniai, beprotiškai įsimylėjusios porelės, gėlės, kalnai ir saulėlydžiai prie jūros. Ar tai TIKRAI vyksta kasdien?! Ar būtent taip atrodo JŪSŲ gyvenimas? Džiaugiuosi, jei atsakymas teigiamas ir dar labiau džiaugiuosi, jeigu pavyko išlikti sąžiningu prieš save ;)
Gražios, kokybiškos ir įdomios nuotraukos, kaip paveikslėliai, man yra tarsi savotiškas nusiraminimo, įkvėpimo ir idėjų, pagautų ore, ritualas. Gal kažkam tai atrodys laiko švaistymas, bet man šis užsiėmimas teikia pasitenkinimą, žadina kūrybiškumą, o kartais net pastūmėja vieno ar kito žingsnio įgyvendinimui. Aną vakarą eilinį kartą žiūrėdama vienas už kitą gražesnius paveikslėlius instagram'e nejučia pagalvojau: "Ar tai tikrai yra tikrasis žmonių gyvenimas?". Ar tai, ką matome tik dūmų užsklanda? Žiūrovams.

bad day
nothing is happening

Tiesa, matyt, slypi kažkur anapus tos dūmų užsklandos, bet vis dėlto, manau, kad dauguma instagramo paskyrų savininkų, tų tobulųjų paveikslėlių autorių, yra tiesiog eiliniai mirtingieji, kaip ir visi kiti. Neabejoju, kad ir jiems būna apsiniaukusių dienų, sudužusių lėkščių, murzinų ir nežinia ko rėkimu reikalaujančių vaikų, nepatenkintų sutuoktinių ir tikrai ne šampano burbuliukais putojančių įsimylėjėlių dienų... Nes tikras, realus gyvenimas - tai ne vien tik juoda ir balta. Tomis "lyg tyčia" dienomis, manau, nei vienam iš mūsų pirštai nespragteli fotoaparato mygtuko. Tiesiog. O kai kas nors kasdienybę vėl nudažo spalvotai, norisi visiems išrėkti, koks laimingas ir patenkintas esi. Tada daugiausiai ir spragsime tomis fotoaparato blykstėmis. O kam jomis spragsėti, jeigu su nieku tuo džiugesiu nepasidalinsi? Pats sau vienas vėl ir vėl peržiūrėsi užfiksuotus kadrus? Galimas, turbūt, ir toks variantas, bet žmogus, senokai pripažinta, yra sociali būtybė, kuriai, kad ir kaip norėtume tai paneigti, vis dėlto svarbūs kiti žmonės, jų nuomonės, požiūris. Ir ta sąvoka "socialiniai tinklai" - ne iš piršto laužta.

I/my ego/i'm great/in the first place

"Pasižiūrėję iš arčiau į žmonių užmačias ir siekimus, visur susidursime su jų brangiuoju AŠ, kuris visada išlenda į priekį" /I. Kantas/

TIE žmonės

surprising

Mane vis dar labai stebina svetimų žmonių kišimasis į asmeninę erdvę, kai jie sau leidžia ne tik fiziškai įžengti į tavo apsibrėžtą "ratą", bet ir žudyti žodžiais, atsainiomis frazėmis, kuriomis mėtosi lyg pavasarį sodinamomis bulvėmis vagose... Negana to, leidžia sau taukšti apie menkai pažįstamus arba visiškai nepažįstamus asmenis tokius dalykus, kuriuos realiai žinoti gali tik vyras/žmona, geri draugai, bičiuliai, kiti artimieji. Dar leidžia sau vertinti kitą, jo veiksmus, darbus ar net požiūrį į tam tikrus dalykus, lyg patys būtų aukščiausio teismo teisėjai. Leidžia sau ir klausimus ar juokelius, kurie yra užgaulūs arba mažų mažiausiai išmušantys iš vėžių. Ir kas TIE žmonės, paklausite?! Jų, manau, yra daugelio mūsų kasdienybėje: darbe, prekybos centre, socialiniuose tinkluose ir dar galai žino kur kitur juos gali kaktomuša susitikti, bet sutikęs, tikrai suprasi - ČIA JI(S)!

conscience

Visuomet galvojau, kaip labai neįdomiai turi gyventi pats, kad drįstum taip elgtis su kitais? Kokį įskiepytą netaktą turi turėti?! Kokį akiplėšiškumą ir negatyvą auginti(s) užanty!
Negaliu pasakyti kodėl šių dienų visuomenėje mane tai visa dar stebina, bet... stebina. Žmonės gerieji, gal mažiau kalbėkime ir daugiau klausykime!? Iš tikrųjų KLAUSYKIME, kai mums pasakoja ar ką nors reikšmingo bando pasakyti. Ir vien tik tylos čia gali nepakakti. Reikia NORĖTI išgirsti. Dažniau bandykime įsijausti į kito vaidmenį, o ne aklai teiskime. O jei jau norime kalbėti, tai kalbėkime pasverdami žodį. Jo svoris gali ilgam priplakti prie žemės arba trumpam pakylėti. Rinktis mums. Kaip teigė Seneka "Švari sąžinė yra nuolatinė šventė". Argi nesinorėtų švęsti kasdien? 

Diena nebėgant sprinto arba lėto gyvenimo malonumai

 "Bėk, ..., bėk!", įsirašę tinkamą vardą galėtume šį pavadinimą pritaikyti, turbūt, kas antro mūsų kasdienybei užvadinti. Ir, rodos, tai tapo tokia norma, kad jeigu žmogus gali sau leisti, pavyzdžiui, dirbti namų sąlygomis, atsiribojus kažką kurti, generuoti idėjas, jį palydime klausimu "O tai ką Tu veiki per dienas?!" Suprask, jis gyvena kažkaip "ne taip", kaip turėtų. O aš manau, kad tokie žmonės turi susikūrę sau tokią komforto zoną, kurios slapta daugelis ir pavydime. Dažnai tokie žmonės gali sau leisti lėtą, prasmingą, tikrą ir visiškai neforsuojamą aplinkinių įvykių kasdienybę. O tai, sutikite, didelė dovana.

children time

Mes esame TAIP pripratę lėkti, bėgti ir verstis per galvą, kad atliktume darbus, kad įtiktume darbdaviui, kad patenkintume kažkieno kito lūkesčius savo adresu, kad jau pamiršome, kaip gera gyventi "lėčiau". Vartodama žodį "lėčiau" galvoju apie gyvenimo kokybę. Ir ne tik patys esame įsisukę, kaip voverės rate, bet, negana to, įtraukiame į tą nuolatinį bėgimą ir savo vaikus. Vos kelių mėnesių kūdikius nešame į grupinius užsiėmimus, kai jiems norisi tik mamos ir tėčio artumo bei individualaus, o ne grupinio bendravimo; sulaukusį vienerių mažylį jau norime atiduoti lopšelio globai; sulaukusį dvejų pradedame vežioti po, pageidautina, bent jau du papildomus užsiėmimus PO darželio; sulaukusį trejų skubame užrašyti į anglų kalbos kursus, nes suprask, nespės ištobulinti anglų kalbos, kol teks palikti gimtą šalį dėl neva gardesnio duonos kąsnio... Ką jau kalbėti apie tolimesnius tėvų planus vaiko atžvilgiu. Taip taip, TĖVŲ planus. Netikiu, kad bent kas esate pasiteiravę metinuko, prieš užrašant jį į lopšelio grupę, ar jis tam jau pasiruošęs ir ar kas nors esate nuoširdžiai sudvejojęs veždamas dvimetį iš baseino į vaikų jogą, ar JAM to tikrai reikia?!

Net jeigu esate iš tų, kurie sulaukėte kol vaikui sueis dveji ar treji, kad pradėtų lankyti ikimokyklinio ugdymo įstaigą, tikėtina, kad ieškosite tokio darželio, kuris bus perpildytas veiklų: keramika, sportas, joga, muzika, ritmika, rankdarbiai, anglų kalba ir t. t. Čia, savaime suprantama, neįtraukiant veiklų, kurias veda auklėtojos dienos metu, nes tai - "TIK veiklos", po kurių būtina PAPILDOMAI lavinti.

Žinote kur lenkiu? O gi ten, kur priešais stovi ženklas STOP. Psichologai mojuoja raudonomis vėliavėlėmis, kad šių dienų vaikams VISKO tiesiog PER DAUG!!! Dėl to "per daug" vaikai isterikuoja ir krenta ant žemės parduotuvėse, rėkia iki pamėlynavimo, rodos, dėl smulkmenos, kandžioja darželio draugus, užsimoja sesei ar broliui... Nesusimąstėte, kad vaikas pasiimtas po darželio į jūsų standartinius klausimus atsako standartiškai: "gerai, ne , taip, nieko" todėl, kad jis nori įjungti restart mygtuką. Leiskite jam įkvėpti... ir iškvėpti. Tyla, kuri trunka iki kol grįžtate namo arba pasiekiate parduotuvę, nėra pavojaus varpo gausmas. Tai normalus mažo žmogaus - asmenybės, kaip tėveliai mėgsta vadinti vaikus draugų būryje, poreikis - stabtelėti, kad galėtų tęsti ilgos dienos kelionę toliau.

Ir jeigu jūs manote, kad grįžus namo reikėtų užversti vaiką dar kitomis veiklomis, nes o kaip gi jis tiesiog sėdės arba žiūrės į lyjantį lietų pro langą, tai prisiminkite tą ženklą STOP. Visiems namuose būna gera tik tada, kai niekas nieko nedaro tyčia. Kai pokalbiai ir darbai išplaukia natūraliai. Kai jeigu norisi tingėti, gali tingėti, o kai norisi apsikabinti - nedelsiant gali tai padaryti. Fizinis ryšys bendravimas, sėdėjimas kartu, apsikabinimai, prisilietimai, glostymai - štai kas yra didžiausia dovana ir svarbiausias "veikimas", ką namuose gali suorganizuoti tėvai savo vaikui, ypač iki trejų metų, kol vystosi jo nervų sistema.

take time to make your soul happy

Smagu ir įdomu spėti su visomis šių dienų naujovėmis, puiku nesėdėti diena iš dienos namuose spoksant į televizoriaus ekraną, smagu keliauti, mokytis, kurti... tiesiog visa tai turi būti subalansuota jums. Ir nemėginkime primesti savų poreikių kitiems. Nekurkime planų, ką ir kaip turi daryti vaikas. Nesmerkime savęs už tai, kad vieną dieną iš septynių suvalgėme ne salotų lėkštę, o pyragaitį ir vietoj aktyvaus pasivaikščiojimo, su užfiksuotais ir pasidalintais FB kilometrais, praleidome vakarą ant sofos su mylimuoju žiūrint gerą filmą. Apkabinkite ir pamyluokite savo vaiką - PABŪKITE, vietoj to, kad planuotumėte, į kokį dar užsiėmimą jį užrašyti.

Rytojaus ateitis

Ateičiai reikalingi įgūdžiai ir asmens savybės:

future skills

• kūrybingumas
• savanoriškumas
• iniciatyvumas
• lyderystė
• komunikaciniai ir bendradarbiavimo gebėjimai
• ryžtingumas, sprendžiant problemas, priimant iššūkius ir atsakomybę už savo veiksmus
• gebėjimas greitai orientuotis ir veikti nestandartinėse situacijose
• kritinis mąstymas, sąmoningumas, vertinant informaciją, įsivertinant veiklos procesą ir rezultatus

Ne, tai ne iš mokslinės fantastikos skyrelio vaikams ir jų tėveliams. Tai labai netolima ateitis. Tai yra tai, į ką jau šiandien esame įžengia viena koja. Stovime tarpduryje. Šiek tiek sutrikę, šiek tiek pasimetę - o kas toliau? Bet tie, kuriuos veda smalsumas, nori ir antra koja peržengti "rytdienos" slenkstį. Belieka tikėtis, kad tų smalsiųjų užteks, kad ir visi kiti neliktų už borto - užstrigę vakar dienoje.

believe you can and you're halfway there

Beje, tos savybės, kurias išvardinau pradžioje - bene vienintelės, kurių įvaldyti ir ištobulinti negalės ateities bendrasavininkai - robotai. Kūrybingumas, orientacija nestandartinėse situacijose, kritinis mąstymas ir sąmoningumas - jiems kol kas neįgalinami.
Amžiaus tarpsnių tyrinėtojai, psichologai teigia, kad net 65 procentai dabartinių darželinukų dirbs pagal profesijas, kurios šiandien dar neegzistuoja. Gerbiami auklėtojai ir kiti ugdytojai, ar tikrai ŽINOME, kam ruošiame šių dienų mažuosius?! Būkime atviri sau. Galbūt numanome, bet tik tiek.
Prognozuojama, kad šiandien besimokantys asmenys iki savo 38 - ojo gimtadienio gali būti pakeitę 10 - 14 darbų. Vau! Tiesa? Nesunkiai įgyvendinama realybė. Nes dabarties žinių ieškotojams nėra nieko neįveikiamo. Šimtasis išsiųstas CV - tai tik įsidarbinimo galimybių plėtimo procesas, o ne skaudus savivertę menkinantis nusivylimas visu pasauliu. Ir noras išbandyti kuo daugiau - studijuoti užsienyje, keliauti, viską patirti savo kailiu, padirbėti JAV, po to nuskristi į Australiją ir galbūt sugrįžti - kurti Lietuvai. O kodėl ne?

thoughts develop the future

Kiekvieną dieną mus supa tokie informacijos srautai, kurių XVIII amžiuje žmogus nesužinodavo per visą savo gyvenimą. Gebame atlikti galybę darbų vienu metu. Tas procesas netgi turi savo sąvoką - multitaskinimas. Tiesa, nereikėtų persistengti. Londonietis psichologijos profesorius G. Wilsonas įsitikinęs, kad daugiafunkciškumas mūsų pažinimo ir atminties procesams kenkia labiau nei marihuanos rūkymas. Daugiafunkciškumas taip pat didina streso hormonų gamybą, o vykdomos trumpalaikės užduotys lavina visai ne tuos smegenų centrus, kurie atsakingi už analitinį mąstymą ir kūrybiškumą. O būtent šių įgūdžių jums prireiks ateityje. Tad, linkiu laiku sustoti.
Kiekviena mintis kuria mūsų ateitį. /Louise Hay/

Tėvų motyvacija būti tėvais... kur ji?!

Prancūzų rašytojas Federic'as Beigbeder'is rašė: "Kai tave pradeda erzinti jaunuoliai, tai nereiškia, kad tu sensti", jis tai rašydamas, turbūt, norėjo pasakyti kai ką daug reikšmingesnio. Nors mano toks amžius, kad dar neerzina jaunuoliai, bet tas kartų skirtumas - dirbtinai pritemptas psichologų ar pagal visus dėsnius išaiškintas žmogaus amžiaus tarpsnių tyrinėtojų, šiuolaikiniai "alfa" vaikai ir jų požiūris bei vertybės, tiksliau būtų sakyti, vertybių nebuvimas - kartais tikrai išmuša iš pusiausvyros.
"Norėčiau naujo šuniuko", sako pirmokė. "Kas nutiko "senajam"?" susirūpinusi teiraujuosi. Nustebusi sako: "Nieko! Tiesiog dabartinis jau senas, labai piktas, prie būdos... tai kai jo neliks, norėčiau naujo". Dar labiau apstulbusi pradedu žerti, kad tas "naujas" irgi gali būti piktas, jeigu ir jis bus pririštas prie būdos ir pan., bet matau, kad mergaitė net nesiklauso, ji tiesiog nori NAUJO šuniuko - o kas čia blogo?!
Jau net nekalbu, kad net ir pirmokui naujas, žinoma, būtų geriau dar ir už tėvų geresnis išmanusis yra būtinybė, nes "NORIU NAUJO!". Ir nėra čia apie ką diskutuoti.
Kai lektorė, švietimo ir verslo konsultantė, nepriklausoma žurnalistė paskaitoje apie vaikų motyvaciją mokytis susirinkusiai auditorijai - mokinių tėvams, pedagogams ir administracijos darbuotojams tiesiai šviesiai išrėžia, kad vis dėlto, viskas prasideda nuo šeimos ir tik nuo to, ką ir kaip ji duoda vaikui, priklauso kokiu žmogumi jis užaugs, tėveliai tik juokiasi iš lektorės sąmojų, kurie kaip veidrodis atspindi kiekvienos šeimos kasdienybę... Deja, kad ir kokie tie sąmojai, paskaitai pagyvinti, buvo naudojami, tėveliams reikėtų adekvačiai įvertinti šių dienų situaciją, pasverti vaikų poreikius, jų elgesį, mokymo(si) gebėjimus ir įdedamų pastangų kiekį. Proporcijos būtų, manau, nelabai adekvačios. Kaip bebūtų, dauguma tėvų vis dar galvoja ir šventai tiki, kad šešiametis atiduotas į priešmokyklinio ugdymo įstaigą bus "paverstas" tikru žmogumi, na, o jeigu nepavyks per tuos metus, tada visos viltys sudedamos į pirmokų mokytoją - ji(s) tai tikrai padarys stebuklą(!). O tėveliai bus stebėtojai, iš tolo, nes juk jie - TIK vaiko tėvai. Suprask, nežinojo, ką ir kaip "teisingai" daryti - sugadino, o dabar... būtų gerai, kad kas nors "sutaisytų", nes pradeda erzinti ryškėjantys defektai.
Štai taip, mielieji, su tokiu gimdytojų požiūriu ir auga ta besiformuojanti asmenybė, kuri: jeigu nesisveikina mama ar tėtis, įėjęs į parduotuvę, tai nesisveikina ir jis; jeigu mama (ar tėtis) tik įėję pro namų duris rėkia, kad ji(s) KAIP VISADA nepadarė to ir ano - tai ir vaikas rėks arba bus tas, kuris toleruos rėkimą savo adresu; jeigu giminė susėdusi prie bendro stalo pašaipiai atsilieps apie tuos giminaičius, kurių kartu nėra, šaipysis vienas iš kito, tai ir vaikas elgsis ne kitaip - leis sau pasityčioti iš klasės draugų, vėliau įsidrąsins tolėliau pasiųsti mokytojus, o po to (arba anksčiau, dar prieš mokytojus) ir tuos pačius gimdytojus, pradėjusius užburtą ratą.
Manau, kad reikėtų dar vienos paskaitos, tik šį kartą ne vaikų tėvams apie tai, kaip motyvuoti vaikus mokytis, o apie tai, kas galėtų motyvuoti tėvus... būti tėvais.

motivation

Sausio ramybė

Po šventinio siautulio, po, tikėkimės, kokybiško pasibuvimo su artimaisiais, sudarę pasižadėjimų sau sąrašus ir to do list'us grįžtame į kasdienybę.
Jei Naujųjų išvakarės, didžiojoje Lietuvos dalyje, net nebuvo panašios į žiemą, tai po kelių dienų nubudome tikrų tikriausioje žiemos pasakoje. Norėjome - gavome. Kitaip ir būti, turbūt, negalėjo, nes be žiemos neateitų laukiamas pavasaris.
Žinoma, gal dėl per staigių žiemos užmojų neužsiveda automobiliai, gal prieš eidami į lauką lakstome lyg pamišę ieškodami jaukiausio megztinio ir šilčiausio šaliko bei pirštinių komplekto... bet JI čia - už lango ir laukujų durų. Visa išdidi ir savimi patenkinta. Tikra žiema.
Sutikite, žiūrint į tą vaiskų baltumą ir spindinčius sniego kristalus, stebint iš namų kaminų rūkstantį dūmelį, einant ir po kojomis girdint girgždesį, koks būna tik spaudžiant šaltukui, užplūsta kažkoks keistai geras ramybės jausmas. Atrodo, lyg laikas būtų sustojęs. Tam, kad apmąstytume visus tuos sąrašus ir pažadus, o esant galimybei pakoreguotume planus.
Ne taip senai suvokiau, kokia vertybė ir koks gerumas ta tyla. Tereikia ja mėgautis...

just start. january. inspiration

you are so worth it. january. inspiration