 |
| surprising |
Mane vis dar labai stebina svetimų žmonių kišimasis į asmeninę erdvę, kai jie sau leidžia ne tik fiziškai įžengti į tavo apsibrėžtą "ratą", bet ir žudyti žodžiais, atsainiomis frazėmis, kuriomis mėtosi lyg pavasarį sodinamomis bulvėmis vagose... Negana to, leidžia sau taukšti apie menkai pažįstamus arba visiškai nepažįstamus asmenis tokius dalykus, kuriuos realiai žinoti gali tik vyras/žmona, geri draugai, bičiuliai, kiti artimieji. Dar leidžia sau vertinti kitą, jo veiksmus, darbus ar net požiūrį į tam tikrus dalykus, lyg patys būtų aukščiausio teismo teisėjai. Leidžia sau ir klausimus ar juokelius, kurie yra užgaulūs arba mažų mažiausiai išmušantys iš vėžių. Ir kas TIE žmonės, paklausite?! Jų, manau, yra daugelio mūsų kasdienybėje: darbe, prekybos centre, socialiniuose tinkluose ir dar galai žino kur kitur juos gali kaktomuša susitikti, bet sutikęs, tikrai suprasi - ČIA JI(S)!
 |
| conscience |
Visuomet galvojau, kaip labai neįdomiai turi gyventi pats, kad drįstum taip elgtis su kitais? Kokį įskiepytą netaktą turi turėti?! Kokį akiplėšiškumą ir negatyvą auginti(s) užanty!
Negaliu pasakyti kodėl šių dienų visuomenėje mane tai visa dar stebina, bet... stebina. Žmonės gerieji, gal mažiau kalbėkime ir daugiau klausykime!? Iš tikrųjų KLAUSYKIME, kai mums pasakoja ar ką nors reikšmingo bando pasakyti. Ir vien tik tylos čia gali nepakakti. Reikia NORĖTI išgirsti. Dažniau bandykime įsijausti į kito vaidmenį, o ne aklai teiskime. O jei jau norime kalbėti, tai kalbėkime pasverdami žodį. Jo svoris gali ilgam priplakti prie žemės arba trumpam pakylėti. Rinktis mums. Kaip teigė Seneka "Švari sąžinė yra nuolatinė šventė". Argi nesinorėtų švęsti kasdien?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą