Šiuo metu labai dažnai ir daug mąstau apie TIKRUMĄ. Tokį aiškų, išgrynintą iki krištolo skaidrumo gaivų lašą... Narplioju mintis, lyg mezgėja savo numylėtais virbalais surenkanti siūlus į visumą. Daug galvoju apie draugystę. Tą tikrąją. Kiek ilgai ji gali tęstis ir kas paverčia du artimus tokiais tolimais(?). Ne, aš tikrai ne apie vyrų/moterų santykius. Aš galvoju apie bendrystę, bičiulystę ir tą, kaip lapė iš "Mažojo princo" sakė prisijaukinimą. Nes "pasidarai amžinai atsakingas už tą, su kuo susibičiuliauji".
<...>Bet jei tu mane prisijaukinsi, mano gyvenimas nušvis lyg saulė. Aš
pažinsiu tokį žingsnių garsą, kuris skirsis nuo visų kitų. Kiti
žingsniai mane verčia lįsti į žemę. Tavo žingsniai mane išvadins lauk iš
urvo kaip muzika. O be to, žiūrėk! Matai, ten - javų laukas? Duonos aš
nevalgau. Iš javų man jokios naudos. Javų laukai man nieko neprimena. Ir
tai liūdna! Bet tavo plaukai yra aukso spalvos. Taigi kaip bus puiku,
kai tu mane prijaukinsi! Aukso spalvos javai man primins tave. Ir man
bus malonu klausytis vėjo šiurenimo javuose...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą