Kai negali likti abejingas kasdienybei

Sutapimas ar ne, bet skaudūs, nesuvokiami įvykiai drebina Lietuvą vienas po kito ir atrodo, neketina liautis. Nejauku. Aišku, kol sėdi jaukiuose namuose, gal ir nieko baisaus, bet dauguma mūsų kiekvieną rytą išeiname iš tų jaukių namų ir mintis, kad ne visada galime sugrįžti - tikrai šiurpina.
Abejingų negali palikti tokia ir panašios antraštės - "Jaunas lenkas padeginėjo ūkinius pastatus, nes mėgo žiūrėti į liepsną", kur dar istorija apie bagažinėje padegtą merginą, šaltakraujišką taksisto nužudymą, netyčinį, bet deja, mirtiną šūvį į paauglį... Šiurpsta oda skaitant vien antraštes, ką jau kalbėti apie tiksliasnę įvykio chronologiją. Ir tai čia ir dabar, šiandienos aktualijos. Liūdna.
Išgirdusi ar perskaičiusi apie tokius įvykius iškart pagalvoju, kas taip galėjo pasielgti? Kokios nestabilios psichikos ar kitų rimtų problemų turi turėti toks asmuo?! Kokios paskatos..? Nežinau ar sutiks skaitantys, bet mano manymu, žmogus negali būti (kaip po įvykio kalbinti kaimynai sako "ramus, niekuo neišsiskyrė") normalus iki įvykio. Pokyčiai galvoje ir mąstysenoje vargu ar pasikeičia per dieną ar vieną naktį. Aišku, tokiais atvejais, neatmetama ir narkotinių medžiagų vartojimo galimybė, bet nemanau, kad anksčiau negalvojus apie šiurpius nusikaltimus, jų galimybę, kažko pavartojus imi ir sugalvoji - "būsiu herojus, uždarysiu bagažinėje merginą ir padegsiu mašiną!".
Ir dar manau, kad to tylumo, neva neišskiriančio iš kitų, nereikėtų ignoruoti, nes tai jau tam tikras signalas. Keistas žvilgsnis, stingdantys kraują pasakojimai, varlių skrodimai ir nuotraukos soc.tinkle - tai jau LABAI rimti signalai, į kuriuos, deja, niekas laiku neatkreipia dėmesio. O gaila, prisimenant tikimybių teoriją, galbūt būtų išgelbėta viena kita gyvybė...

Ir neretai visų blogybių priežasčių šaknys gali būti tolimoje vaikystėje, gal net kūdikystėje. O taip, mieli tėveliai, nesikratykite atsakomybės ir jūs. Juk vaikas iš savęs negimsta blogas, tokiu jį paverčia aplinka (ir visų pirma, pati artimiausia - šeima). Šiandieniniai tėvai kratosi atsakomybės bet kokiose situacijose. Jiems atrodo, kad tie metai ar du namuose iki ėjimo į ikimokyklinę įstaigą yra visiškas niekis. Maža to, jiems atrodo, kad gyvenimas prasidės (ir neretai, pagerės) tik tuomet, kai vaikas pagaliau ateis į darželį, tada staiga, stebuklingu būdu išmoks (pageidautina per savaitę ar dvi) tai, ko neišmoko su tėveliais per metus namuose ir viskas susitvarkys - gyvenimas nušvis naujomis spalvomis :)) Liūdna iš tikrųjų dėl tokio tėvų abejingumo. Nes ima atrodyti, kad turėti vaiką, na, tokia neišvengiamybė, kad neišsišoktum ir neišsiskirtum iš bendraamžių, nesvarbu, ar jau esi tam tikrai subrendęs ir pasiruošęs priimti VISĄ atsakomybę. Ir nepadeda net tai, kad bandai pasakyti, jog bet kokiu atveju svarbiausia išlieka šeima, net jeigu jai lieka tik vakarai ir savaitgaliai (beje, nereikėtų pamiršti atostogų). Būtent jos tinkamas pavyzdys, taisyklės, tam tikros normos įtakoja besiformuojančią asmenybę, o tik po to, garbingą antrą vietą užima ikimokyklinė įstaiga ir ugdantys pedagogai.

Baigiant, noriu pasakyti, kad ne šiaip sau tos mintys nuo šiurpių antraščių peršoko link priežasčių ieškojimo ir šiandieninio tėvų požiūrio į vaiko auginimą. Mano manymu, tai besąlygiškai susiję. Tai, ką vaikas pasiima iš vaikystės nešasi į paauglystę ir vyresnio amžiaus tarpsnius, norime to ar ne. Ir kartais, padarytas klaidas vaikų auklėjime būna nebeįmanoma deramai ištaisyti. Nes tai žmogus ir jo gyvenimas, o ne lapas, į kurį rašome pieštuku - galime trinti ir taisyti... net lapas per daug taisant juk susitrina ir toje vietoje lieka skylė.