Varstau svetimų namų duris ir ieškau, kur slepias netektis. Svetimi namai -
svetimų širdžių aidai. Ir baugi ramybės jūra. Taip šalta, nes tipenu per
svetimo gyvenimo koridorius. Ir nejauku, nes vėjas šėlsta anapus dulkėm
pasidengusių langų, ir neramu širdy - tylu. Atėjau čia, nežinodama ko. Ieškoti.
Atėjau, kad galėčiau matyti kaip gyvena žmonės už pilko mūro sienų,
nuaugusių vėjyje besidraikančiais vijokliais ir jau turbūt visą amžių
nenubrauktais voro numegztais voratinkliais ant lubų. Atėjau pamatyti žiaurią,
tačiau būtent todėl neklystančią teisybę. Atėjau, nes pavargau nuo rožinių
svajonių ir nėriniuotų norų. Klaikiai nyku, nes čia gyvena vienatvė.
Pasislėpusi nuo ašarotų akių ir sustingusių žvilgsnių, misdama baugumu ir
atsigerdama tyla.
Tik horizonte paskendus saulei ji praveria pilkų namų duris. Atveria
tyliai, nedrąsiai ir pajunta laukymėm atlekiantį vėją. Žengia pro duris
baltu, ką tik iškritusiu puriu sniegu. Slapstosi pakampiuose ir stebi tuos, kurie
žygiuoja gatvėje vienui vieni. Žiūri į tuos, kurie silpni. Nulydi akimis ir
tuos, kurie labai liūdni. Nes ji - vienatvė.
Labiausiai ko ji bijo, tai naktis prieš gaisrą. Nes ugnis sunaikintų jos
niūrią ir pilką vienatvės tvirtovę. Ir ji nebemokėtų gyventi tarp gražių, gerų,
mylinčių ir mylimų. Ji nepajėgtų gyventi tarp siekių, svajonių ir susikurtų
tikslų. Nebeturėtų kur auginti baimių ir pati negalėtų grįžus iš spalvotų
gatvių atsigerti klaikios juodos tylumos.
Vienatvė bijo ugninių pašvaisčių nakties. Bijo apkvaitusios
nežinios,
P.S. 7. Skaičius, kurio mano gyvenime labai daug. Visomis prasmėmis. Netikiu prietarais, na, gal tik tais, kurie man pačiai patinka. Netikiu aklai ir numerologija, klaidos faktorius, man atrodo, išlieka net čia. O šįkart, tiesiog lygiai septyni metai nuo to laiko, kai parašiau šiuos žodžius. Džiugina, kad skaitant šiandien nesijaučia nebrandos, itin jauno amžiaus, vaikiško rimo... Tą vakarą, prisimenu, tikrai norėjau vienatvei padovanoti šimtus gaisrų!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą