Gieda rytas
Saulės užtemdytoje žiemoje.
Virš laukų pakilusio speigų pakeleivio
Sidabro pirštais vedžiotas raštas dyla lange…
Miršta malda.
Nuo svetimų ašarų sulietas sniegas
Lašnoja į virpančias širdis.
Tiesiu į dangų rankas -
Gal kas sušildys, gal kas supras.
Išsilieju vėjų nugairintoje rimtyje.
Ir kalba šlapios snaigės delne.
Iš akių ruošias pabėgti sumišusios iliuzijos.
Ausyse vis skamba kvaila vandeniu virtusių pusnų daina.
Ir šiame ryte šalia kvapnios arbatos lėkštelėje neradau
padėto jaukumo,
Nesupratau į kokias pievas per naktį pabėgo ryškios gyvenimo
spalvos.
Nesulaikiau byrančių ašarų.
Į juodą naktį išėjo šilti, geri jausmai.
Žinau, jie pasiklydo
Ir rytui išaušus nerado kelio pas mane.
----------------------------
O aš taip ir likau gulėti patale.
Nepakilau į dangų ir nesurišau pamišusios saulės.
Nesugaudžiau tų paklydusių meilės aidų.
Na ir kas, kad buvau Tau pažadėjusi atnešti saujelę
kvepiančių aviečių.
Dar nebuvau miške…
Rankas ir kojas surakino žiema.
O Tu eik. Eik tolyn nuo manęs.
Bėk į nebūtį, gal ten surasi išbarstytus sapnus.
Parnešk juos man. Sudėk į ilgesio delnus.
Aš jau galbūt būsiu nuėjus į mišką ir parnešus Tau krepšelį
aviečių.
Paskubėk… Juk galiu numirt belaukdama.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą