Ir Lietuvoje gyventi GALI BŪTI gera!

 Nežinojau, kad balandis paskelbtas "Mylėkime Lietuvą" mėnesiu, bet taip atrodo, kai du didžiausių tiražų Lietuvoje žurnalai lyg susitarę kalbina žmones, kurie džiaugiasi atradę mūsų gimtinę: vadina ją galimybių šalimi, kultūros lobynu, kontrastų šalimi ar net gi įvardina, kaip antruosius namus. Tai kodėl, priminkite man, esame dažnai paniurę, viskuo nepatenkinti, bambantys ir  ieškantys žalesnės žolės svetur? Matyt per mažai įdedame pastangų, kad būtų kitaip.
Ispanų kalbos dėstytojas J. C. P. Motosas, gimęs saulėtoje Ispanijoje, šiandien Vilnių vadina antraisiais namais ir ateitį sieja būtent su Lietuva. Atvykėlis sako: "Ispanijoje esu vadinamosios prarastosios kartos atstovas. Mano amžiaus žmonės yra bene labiausiai išsilavinę per visą mūsų šalies istoriją, bet paveikti ekonominės krizės, neturi galimybių išreikšti save. <...> O Vilniuje nuostabi kultūrinė aplinka, jauni žmonės be galo išprusę <...>". Ir nemanykite, kad iš pietų atvykęs ispanas viską regi pro rožinius akinius, anaiptol. Jis pastebi  sovietmečio reliktus, bet juk kitaip ir negali būti - šalis patyrė priespaudą. Tai mūsų istorija, be kurios nebūtų šiandienos.
Prancūzaitė C. S. Rigaud į Lietuvą atvyko todėl, kad Paryžiuje išvydo rudaplaukę strazdanotą lietuvę ją taip stipriai užbūrusią, kad panoro pati susipažinti su šalimi, kur gyvena tokios fėjos. Atvykusi paviešėti, čia liko ir yra iki šiol. Clotilde sako, kad negali atsistebėti knygų gausa, kurių pobūdis "atrodyk kaip prancūzės", "prancūzų vaikai valgo viską", "prancūzės niekada nestorėja" ir t. t. Ji niekaip nesupranta, kam mums (t. y. lietuvaitėms) reikėtų būti panašioms į prancūzes?! Juk esame, anot prancūzės, tokios savitos, išskirtinių bruožų ir charakterių, kad tiesiog reikėtų stengtis nesuvienodėti (kas, deja, gręsia, nes būti "kitokia" arba "balta varna" nesinori) ir netapti tik gražiomis barbėmis. "Įkvėpimas - šaunu, tačiau jums niekuo nereikia sekti", sako Clotilde.
Vokiečių kalbos mokytoja U. Jansen į Lietuvą atvyko be išankstinių nuostatų ir buvo atvira naujai patirčiai. "Pirmą kartą pamačiau Vilnių balandžio mėnesį. Buvo pilka, tačiau išvydusi senamiestį, gražiąją Šv. Kazimiero bažnyčią, Rotušę pajutau, kad čia ta vieta, kur gerai ir patogiai jaučiuosi ir norėčiau gyventi", sako Ulrike. Mūsų šalies kultūrinis gyvenimas šiai moteriai pasirodė be galo įdomus ir turiningas. Ji negaili gražių žodžių ne tik sostinei, bet ir kitiems jau aplankytiems miestams, pavyzdžiui, Jurbarkui, Druskininkams, Nidai, Kaunui.
Aviakompanijos "Turkish Airlines" atstovybės Lietuvoje vadovas turkas H. S. Binyaras mūsų šalies sostinėje gyvena jau trejus metus, beje, su visa šeima - žmona ir dukrele, kuri gimė Lietuvoje. Vyras sako, kad "Ligi tol jūsų šalyje nebuvau lankęsis ir ne kažin ką apie ją žinojau. Paskambinau į Vilnių tuometiniam Turkijos ambasadoriui: jo atsiliepimai apie Lietuvą buvo kuo geriausi. Tiesą sakant, skambėjo net pernelyg gerai". Atvykę apsižvalgyti, suprato, kodėl taip apie Lietuvą atsiliepė ambasadorius, maža to, iškart įsimylėjo šį kraštą.

Širdis dainuoja skaitant tokius interviu! Dar labiau savimeilę paglosto ir tai, kad daugelis jų noriai mokosi lietuvių kalbos, kad galėtų bendrauti su vietiniais. Gerbia mūsų kraštą - istoriją ir tradicijas. Dirba mūsų krašto gerovei. Kas gali būti geriau?!
Nesu tikra, kad kiekvienas lietuvis, sutiktas Airijoje, D. Britanijoje, Olandijoje, Norvegijoje ar Ispanijoje apie tą kraštą atsilieptų taip pat gražiai ir šviesiai. Nors, labai viliuosi, kad klystu.
Galbūt savam krašte pranašu ir nebūsi, kaip sako patarlė, bet stengtis verta. Ir nustokime vieną kartą keikti visus ir viską aplinkui - patys esame savo laimės kalviai.
"Šalis nėra tik teritorija; tam tikra teritorija yra tiktai pamatas. Šalis yra mintis, kuri kyla iš to pamato; tai yra jausmas meilės, prasmė draugijos, kuri suriša visus tos teritorijos sūnus" /Džuzepė Madzinis/

Baimė iš baimės ARBA ar tikrai verta auginti(s) baimes

Žinote, kas yra blogiau už sėdėjimą savo komforto zonoje? O gi įvairios baimės, kurios kasdien jus graužia ir suriša rankas (ir ne tik jas) visomis prasmėmis. Baimė priimti sprendimą. Baimė ką nors keisti - iš esmės arba vos pastebimai. Baimė veikti, nes "kiti nesupras". Baimė daryti ką nors kitaip nei visiems įprasta. Baimė "sudegti" pasirinkus neteisingai. Baimė išsišokti, nes "ką pasakys kiti?". Baimė... dėl baimės, nes per daug galvoji ir per mažai darai.
Velniop! Siųskit visas šias ir panašias nesąmones, kurios krebžda galvose, kaip kokie pabaisiukai, mintantys jūsų baimėmis. Matyt ne veltui J. V. Gėtė buvo toks įžvalgus: "Baimė užkrečiama taip pat kaip sloga ir kiekvieną sykį daro iš vienaskaitos daugiskaitą". Bijoti galima absoliučiai visko... Ar mes to norime? Tikrai ne. Tad rimtai pasikalbėkite su savo Pabaisukais ir išsiaiškinkite viską visiems laikams. Juk sakoma, kad pažvelgus baimėms į akis, jos tiesiog išnyksta.
Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad viskas tikrai, dažniausiai, priklauso tik nuo požiūrio į daugelį dalykų. Kaip priimi - taip ir turi. Kokiomis mintimis maitiniesi (ar maitini kitus) - toks ir esi. Ir nereikia čia išradinėti dviračio, kuris ir taip nuo neatmenamų laikų puikiai rieda.

Kai suprasime, kad vis dėlto daugelį dalykų galime kontroliuoti arba bent jau įtakoti savo mintimis, veiksmais ir poelgiais, manau, pavyks pozityviau  žvelgti į mus supančią aplinką ir racionaliau įvertinti tai, kas vyksta aplink mus. Antrasis žingsnis bus tada, kai pasikalbėsite su savimi ir išsiaiškinsite, kas jus labiau gąsdina ir neramina, ką ir kodėl norėtumėte (pa)keisti, kad tie dalykai, kurie šiuo metu netenkina jūsų virstų bent jau pakenčiamais. Kitą žingsnį galėsite žengti tada, kai nuspręsite ko imsitės vis dar netenkinantiems dalykams pakeisti. Ir taip žingsnelis po žingsnelio, net nepajusite, kaip priartėsite prie švarios, skaidrios naujos seno pradžios.
Nešvaistykite savo energijos menkaverčiams dalykams, tokiems kaip baimės. Veikiau ieškokite išeičių, sprendimų ir būdų kaip galite sau pagelbėti.
"Didžiausia klaida gyvenime - tai nuolatinė baimė suklysti" /Elbertas Hubardas/

P. S. Iš kito kampo - Ilzės dirbtuvėse

Trumpai apie moteriškumą ARBA tulpės čia niekuo dėtos

Na ką, mielos Moterys, diena kaip niekad tinkama pokalbiams apie moteriškumą. Ką jums reiškia ši sąvoka? Gėles kovo 8 - osios proga ar, vis dėlto, šį tą daugiau..?
Nežinau kaip dauguma jūsų, bet aš, pavyzdžiui, niekada nesu pagalvojusi, kad norėčiau būti kieno nors kito (ne moters) kailyje - NIE KA DA. Būti moterimi, mano galva, šiokia tokia "privilegija", su visais saldžiais pabarstukais ar aštriais pipirais - čia kaip kam skaniau.
Galvoju, kaip labai skiriasi, tarkim, afrikietė moteris, europietė, azijietė... Odos spalva, veido bruožais, kūno sudėjimu, manieromis, kalba, mentalitetu ir t. t. Netgi turėdamos tiek skirtumų, net neabejoju, kad rastume ne mažiau ir panašumų vienų į kitas. Moterys - galinga jėga. Ir tai jos jau įrodė ne vienoje srityje.
"Moteriškumas - talentas, kuris egzistuoja kažkur šalia būtų ir nebūtų stebuklų", teigė M. Sluckis ir jis buvo velniškai teisus(!). Tai galimybė rinktis (žinoma, neatmetant galimybės persigalvoti), spręsti (o kartais taip ir neapsispręsti iki galo), mąstyti (ir kartais, pripažinkime, nieko doro nesumąstyti), kurti (su galimybe sugriauti)... gyventi taip, kaip norisi (ir, žinoma, su kuo norisi).

Whitney Houston yra pasakiusi, kad "Net vyrų pasaulyje man patinka būti moterimi. Juk vyrams negalima rengtis suknelių, o mes galime dėvėti kelnes" ir negaliu su ja nesutikti. Būti moterimi - tiesiog gera, nepamirškime to kitomis dienomis, kai kelias tulpėmis nebūna klotas. Nepamirškite, ir to, kad viską aplink save kuriate pačios, tad kokią istoriją užrašysite gyvenimo knygoje priklauso tik nuo jūsų.

Malonus, lėtas sekmadienis PRIVALOMAS geram pirmadieniui!

slow sunday

slow sunday

city on sunday

sunday with friends

Vasario 14-oji? O, tikrai. Na ir kas?!?

Jeigu kas nors vestų statistiką, kokie įvykiai nutinka būtent vasario 14-ąją, tai, manau, būtų staiga šoktelėjęs pasipiršimų skaičius, meilės prisipažinimai ir savižudybės (juk kažkaip "įprasminti" nelaimingą meilę irgi reikia). Taigi taigi, ar tikrai taip labai romantiška ir "netikėta" sulaukti meilės prisipažinimo per meilės diena tituluojamą vasario 14-ąją? Ar tikrai nėra jokios kitos jums įsimintinesnės datos, skaičių, kurie ką nors reikštų arba kaip tik - nieko nereiškė iki TOS DIENOS, kai supratote, kad norite ne tik ant bevardžio piršto užmauti sužadėtuvių žiedelį, bet ir sąmoningai pasirinkti žmogų, su kuriuo nebūtinai "ilgai ir laimingai", bet tikrai "ir varge, ir džiaugsme", nes "meilė maloninga, meilė kantri..." Jeigu atsakėte sau į šiuos klausimus "ne", tada jūsų pasirinkimas teisingas - vasario 14-oji jūsų ypatinga diena.
Kalbant apie savižudybes, nors, atrodytų, kuo jos čia dėtos tokią gražią, raudoną, meilės kupiną dieną, tai be abejonės negaliu nesutikti su plakatų antrašte, kad tai - procesas, tikėtina ilgas ir pakankamai skausmingas, bet o tačiau, "iš meilės" arba "dėl" nelaimingos meilės statistiškai žudosi, mano galva, tikrai per daug žmonių...
Nežinau kodėl, bet niekada (na, gal išskyrus mokyklos laikus, būnant kokioje 6 ar 7 klasėje) nelaikiau šios dienos magiška. Neignoravau kalendoriaus lapelio, bet ir nesureikšminau šios datos. Neįtikinėjau kitų, kaip kvaila švęsti Valentino dieną, nes kiekvienas laisvas rinktis. Netgi, NUOŠIRDŽIAI nesitikėjau iš simpatijos, po to širdies draugo, sužadėtinio ir galiausiai vyro tą dieną gauti pluošto rožių, banalų atviruką su dar banalesniais žodžiais meškiuko laikomoje širdelėje, kuriuos, deja, užrašė net ne mylimasis, o spaustuvininkai kažin kieno užsakymu. Kodėl? Nežinau. Tiesiog.

 Manau, kad mylėti "reikia" kiekvieną dieną ir gerą žodį pasakyti ne laidotuvių ceremonijos pabaigoje, o šiandien - čia ir dabar. Ir pagarbą parodyti reikiamu metu ir reikiamoje vietoje ar situacijoje. O taip, meilė ne vien rožiniai akiniai, pabalnoję jūsų nosis, ne pigūs atvirukai, skirti mokyklinukams, netgi ne rožės, perkamos, nes reikia... meilė yra DAUG DAUGIAU. Tikra meilė - tai pagarba, palaikymas ir supratimas vienas kito (netgi tose situacijose, kurias vėliau galėsite detaliau aptarti dviese namuose), tai pagalba, ištiesta ranka ir pastangos, kad kitas atsistotų suklupęs. Tikra meilė tai sąmoningas darbas diena iš dienos, nes esant kartu dešimt, dvidešimt ir daugiau metų, meilė transformuojasi ir įgauna visai kitas formas, spalvas bei kvapus, tačiau tai nereiškia, kad ji tampa nuobodi ar neįdomi - nebent patys to norite. Tikra meilė tai ne vien gražūs žodžiai, tai tikri darbai, maži nutylėjimai ir užmerktos akys, kai žinai, jog visa kita bus tik beprasmis jėgų švaistymas. Po velniais, ta meilė tikrai sudėtingas reikalas! Gal todėl ją patiria ir jos nebijo dažniau tie, kuriems patinka sudėtingi rebusai ir kitokios gyvenimo dėlionės, nei tie, kurie renkasi saugius trafaretus ir "gatavas" dovanas iš gėlių salono.
Apie meilę yra užrašyta, turbūt, daugiausiai sentencijų, įžymių žmonių žodžių, aforizmų... bet, žinote ką? Galvoju, kad meilė negali būti akimirka, tai procesas, kurio trukmė priklauso tik nuo dviejų žmonių noro ir pastangų būti drauge. Jeigu tik turite tokią galimybę - būkite.

Neįtikėtinumai ARBA galantiškas spyris į sėdimąją

Ar jums kartais taip nutinka, kad... ką nors pamatote, perskaitote, išgirstate ir pagalvojate: "tai gi čia apie mane" arba "čia gi mano idėja, mano mintis!"? Net neabejoju atsakymu. Ir tai "užknisa".
Kažkada jau rašiau apie tai, kad reikia veikti čia ir dabar, jeigu tik jaučiate, kad idėja subrendusi tiek, jog gali išvysti saulės šviesą (apie tai šis straipsnis ne-mes-mintis-o-mintys-renkasi-mus). Šį kartą TAS jausmas aplankė skaitant A. Liauškaitės knygą Netobula moteris. Tekstų struktūra, žodynas, rašymo stilius, o galiausiai visas knygos apipavidalinimas ir įtaigios iliustracijos mane nokautavo. Šypsodamasi puse lūpos, galvojau: "KAIP?! Kaip tai įmanoma?" Aš nešiojuosi jau kokius metus mintis, idėjas kas ir kaip turėtų atrodyti, kurie tekstai nugulti į knygos puslapius, o čia - tai jau įvykę(!). Nemeluosiu, keistas jausmas, labai labai keistas... kad yra kita tokia moteris, kuri panašiai mąsto, panašiai rašo ir netgi panašiai "pamatė" knygos vizualizaciją. Kadangi pirmąjį kartą knygą perskaičiau per vieną vakarą ir vienu prisėdimu - teks kartoti, kai minčių jūroje įvyks šioks toks atoslūgis ir galėsiu į turinį pasižiūrėti "kitu kampu".
Ech, tai tik dar kartą įrodo senas geras tiesas. Jeigu nepadarysi tu - padarys kas nors kitas. Supratau: reikia ryžto - dar daugiau, DAUG daugiau(!), šiek tiek mažiau nepasitikėjimo savimi, savianalizių ir savikritiškumo, daugiau realių žingsnių tikslų link. Atrodo viskas paprasta, tiesa? Teoriškai taip. Praktiškai? Nors labai nemėgstu šio "priežodžio" ar dar labiau "atsakymo", bet - bus matyt.
"Norint atlikti didžius dalykus, reikia ne tik veikti, bet ir svajoti, ne tik planuoti, bet ir tikėti". /Anatole France/

Mokėjimas spręsti konfliktus nereiškia, kad kažkas teisus, o kažkas ne

Prieš keletą dienų rašiau, kaip svarbu kalbėti, komunikuoti ir nenuryti gražių žodžių, atsiliepimų ar tiesiog komplimentų tiems, kurie jūsų nuomone yra to verti. Bet žinote ką? Nemažiau svarbu išmokti pasakyti NE ir tvirtai apginti savo poziciją tam tikrais atvejais. Ne visada mandagumas, tolerancija ir noras visas situacijas spręsti gražiuoju yra tas teisingas pasirinkimas.
Žinoma, žmonėms, kurie nemėgsta skandalų, yra nelinkę kelti balso, pakeltu tonu aiškintis santykius ar "spręsti" problemų, mandagus tylėjimas arba toks poelgis, kuris nors ir prieštarauja jo pačio įsitikinimams, bet patenkins "garsiosios" pusės interesus, atrodo lengviausias kelias, kad visi būtų patenkinti, bet ar tikrai taip yra? Elgdamiesi taip, kaip iš mūsų kažkas to reikalauja, pamindami savo įsitikinimus ar užsimerkdami prieš susidariusios situacijos priežastis ar pasekmes toli gražu nesijausime gerai ar ramiai. Prieštaraudami savo prigimčiai (taikiai, tolerantiškai ir mandagiai spręsti situacijas, problemas ar konfliktus) ir pasielgdami, kaip toje situacijoje jūsų nuomone būtų sąžininga, dažnu atveju paliksite nepatenkintą kitą pusę, kuri tikisi jai palankaus sprendimo ar poelgio. Tai kaip elgtis teisingai, kad abi pusės būtų patenkintos? Ar tai įmanoma? Labai stipriai tuo abejoju...
Psichologai teigia, kad netgi kompromisas nėra geriausias konflikto sprendimo būdas. Anot Niujorko psichologo G. G. Scott'o, kuris tiria konfliktus, jų priežastis ir sprendimo būdus, kartais žmonės pernelyg skuba priimti kompromisą, t. y. tik daugmaž abiems pusėms priimtiną sprendimą, nes abi pusės turi kažko atsisakyti. Jis teigia, kad bendradarbiavimas (kai abi pusės "laimi") yra geras ir priimtinas konfliktų sprendimo būdas. Tai vaizdingai paaiškina pavyzdys su apelsinu: jį gali pasiimti vienas iš konflikto dalyvių (konkurencija) arba tą patį apelsiną galime padalinti pusiau (kompromisas). Tačiau, jeigu labiau įsigilintume į situaciją, galbūt sužinotume, kad jiems abiems reikalingas apelsinas, tik vienam labiau reikalinga žievelė, o kitam norisi sulčių. Tokiu atveju vienas galėtų pasiimti žievelę, kitas - sultis. Arba, jei apelsino neįmanoma dalinti, ištroškusiam vietoj sulčių būtų galima pasiūlyti kitokį gaivų gėrimą?
Pasak šio psichologo nei vengimas, t. y. išėjimas, nei prisitaikymas, t. y. nutylėjimas nėra tinkami konfliktų sprendimo būdai, nes susikaupusios nuoskaudos kenkia ne tik mūsų psichologinei būsenai, bet ir fizinei būklei - širdžiai, skrandžiui ir t.t. Vengimo taktika kartais gali padėti išsaugoti savigarbą ir sveikesnę nervų sistemą, tačiau retai kada naudojant šią sistemą pavyksta pasiekti norimų rezultatų. Pasitraukus konfliktas liks neišspręstas arba sprendimas bus priimtas be jūsų dalyvavimo, taigi tikėtina jūsų nenaudai. Pasitraukimas galėtų būti naudojamas tik tuo atveju, kai norite parodyti, kad jūsų oponentas tikrai peržengė padoraus elgesio ribas - taip suteiksite jam laiko atsitokėti ir pažvelgti į save iš šalies.
Labai svarbu, mano manymu, kad susitikusios dvi pusės turėtų bent jau bendrą supratimą apie problemų ar konfliktų sprendimą (priežastis, būdus ir metodus), todėl svarbu dar mažus pyplius (ikimokyklinio amžiaus vaikus) to mokyti lygiagrečiai kaip mokote savarankiškai valgyti, įsisąmoninti higienos įgūdžius, mokote taisyklingai laikyti pieštuką ir pan.
Ar galima ugnį gesinti ugnimi? Ne. Bet kartais norisi... tiesa? Belieka palinkėti mums visiems aukštos moralės, savivertės, sąžiningumo, mokėjimo priimti problemas, gebėjimo konstruktyviai spręsti konfliktus ir... ramybės bei orumu visose gyvenimiškose situacijose.
"Sekmadienis turi būti skaidri ir šauni naujosios savaitės pradžia" sakė H. D. Toras. Toks ir yra šis sekmadienis!