Žmogus keista būtybė: negerai, kai gyvenimas tampa nuobodus ir nuspėjamas lyg oras tropikuose, tačiau negerai ir tada, kai visko tiek daug, kad vos spėji aprėpti. Norisi viduriuko, o čia ir vėl ne pagal norus - gyvenimas primygtinai įsiūlo kraštutinumus. Na, ir laviruoji žmogus gi tarp tų slalomo vingių. Priminkit, kaip skamba lietuviška patarlė? "Reikia druskos pūdą suvalgyti, kad..." Tai nuoširdžiai tikiuosi, kad šių dienų savąją porciją druskos jau suvalgėme ir galėsim pradėti po truputėlį laižyti medų :)
Gyvenimo druska - gerai. Neleidžia pasinerti į letargą ir anksčiau laiko sustabarėti. Turi mąstyti, mąstyti ir dar kartą mąstyti. O kai mąstai, randi sprendimus. Ir tikrai, matyt, niekas nevyksta veltui... tik kartais būna per anksti suprasti, kas ir kodėl. Bet laikas tam ir skirtas, kad parodytų.
Na, kaip bebūtų, išbandymai yra tam, kad juos įveiktume. Ir skiria juos mums tokius, kokius pajėgiame pakelti. Kiekvieną kartą įveikiant sunkumus galvoji, kad blogiau nebūna. Būna ir dar kaip būna. Tad turime kiekvienas lygiai tiek, kiek skirta - nei daugiau nei mažiau, nes "Nėra tokios kliūties, kurios negalėtum peršokti, iššūkio, kurio
negalėtum įveikti, baimės, kurios nepajėgtum nugalėti, kad ir kaip
neįmanoma tai kartais atrodo." /Erin Brockovich/
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą