Stikle lietus padovanojo praeitį,
apipintą voratinkliais, pilką nūdienos rūką.
Pirštų galiukais lietaus lašus
žvejojau,
lūpų kampučiais juos ragavau.
Saldūs - vaniliniai ir braškiniai
skverbėsi į veidrodžių salę
maži lašeliai...
Ištiesiau ranką ir lietaus lašus
surinkau...
Pagaliau nuvaliau langą
ir išvydau naują saulę!
~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~Neveltui rašiau kažkada, kad vyrai kabina spyną, o moterys - tiesiog atsiduoda likimui. Ir tik jos taip drąsiai gali užsimaniusios pačios sau, vienos vaikštinėti po praeities koridorius, pasiimdamos iš ten tik tai, kas reikalingiausia šiandienai. Aišku, kas belieka vyrams, jie juk anksčiau laiko užkabino ten spyną, gal net kelias...
O moterys ieško, ieško...ir dar kartą ieško. Bando išgryninti gyvenimą iki skaidraus, gal su vienu kitu inkliuzu, gintaro krislo. Mėgina priartėti prie perfect ribos, bet protingosios stengiasi jos nė pirštų galiukais neperžengti, nes numano, kas tada gali įvykti. Tuose nuolatiniuose ieškojimuose - savęs, tikrojo AŠ, vertybių ir moralinių nuostatų mes randam netgi daugiau, nei galime tikėtis pradžioje šio ieškojimo žaidimo. Randame tikrumą, atsijojame pelus nuo gyvenimo grūdų, padarome keletą svarbių apsisprendimų ir vėl tikrinamės, ar gyvename teisingai (?).
Ir kai vėl turi kasdienybėje Jį tokį, kokį visą laiką nešiojiesi prisiminimuose...pradedi manyti, kad kažką darei teisingai.
"Meilė - tai, ko ieškai ir nerandi. Meilė - ji būna tik vieną kartą. Jeigu suprasi tai per vėlai - gyvensi prisiminimais". Toliau nieko nėra. Tuščia. Aš nusišypsau, neparašė to, kas svarbiausia. Išsitraukiu tušinuką ir rašau: "Meilė yra tokia, kokią pats ją susikuri. Ir nesvarbu, kaip ji prasideda ar kaip baigiasi - svarbiausia, kad ji yra!"
Ir jeigu dar Jos neradote, net neabejoju, kad dairotės ne visai tos, tiksliau, ji bus tokia - kokios net neįsivaizdavote! Tikrai mažiausiai panaši į tą, į kurią sudėjote viltis ir slapčiausius norus... Gero ieškojimo ;)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą