Gyvenimo Marse ir Veneroje ypatumai

Rašydama, kad patys statome arba griauname mitus apie vyrų moterų santykius neveltui sakiau, tęsinys bus. Ir viena dalelė to tęsinio štai čia, šįvakar. Esate girdėję apie Marsą ir Venerą? Net neabejoju, jei ir nesate kosmoso tyrinėtojai. Taigi, marsiečiai vertina jėgą, kompetenciją, veiklą ir laimėjimus. Jų veikimas visuomet siejosi su savęs išmėginimu ir atskleisdavo jų jėgą bei gabumus. Jie vertino kitus pagal sugebėjimą siekti tikslo, o šį savo ruožtu parodo rezultatai. Viskas Marse atspindėjo šį sugebėjimą. Jie neskaitė žurnalų "Psichologija Tau" ar "Žmonės". Dauguma marsiečių mėgo būti gamtoje, domėjosi medžiokle, žvejyba ar automobilių sportu ir negalėjo pakęsti skaityt verksmingų romanų ir pamokomų knygelių. Marsiečiai labiau domėjosi „objektais" ir „daiktais" negu žmonėmis ir jų jausmais. Net dabar, gyvendami Žemėje, kai moterys svajoja apie romantiškus nuotykius, jie svajoja apie galingus automobilius, dar galingesnius kompiuterius, naujus mechanizmus ir dar naujesnes bei tobulesnes technologijas. Vyrų mintis užvaldę įvairūs „daiktai", kurie gali padėt išreikšti jų sugebėjimus ir proto galią siekiant naujų, dar geresnių rezultatų. (ištrauka iš J.Gray "Vyrai kilę iš Marso, moterys - iš Veneros"). Mielosios, o kai kurios iš mūsų vis dar puoselėjame viltis išsiauklėti vyrus pagal save. Tai - NEĮMANOMA nei fiziškai, nei genetiškai, nei dar kaip kitaip!!!

Veneriečių vertybės yra visai kitokios negu marsiečių. Jos vertina meilę, sugebėjimą bendrauti, grožį ir draugystę. Jos praleidžia marias laiko padėdamos viena kitai ir kitaip rūpindamosi viena kita. Moterų esmė apibrėžiama jų jausmais ir sugebėjimu bendrauti. Joms svarbiausia būti draugiškoms ir nesavanaudėms. Viskas Veneroje atspindėjo šias vertybes. Venerietėms nerūpėjo dangoraižių ir greitkelių statyba, joms buvo daug svarbiau gyventi kartu gražiai ir draugiškai. Bendravimas joms buvo kur kas vertesnis už darbą ir pažangias technologijas. Moterys orientuojasi ne į sėkmę, o į bendravimą. Joms labiau rūpi parodyti savo jautrumą, rūpestingumą ir meilę. Du marsiečiai eina į restoraną pavalgyti ne šiaip sau; jiems reikia aptarti projektą ar verslo reikalus. Be to, jiems tai efektyvus būdas aprūpinti organizmą maistu: nereikia eiti į parduotuvę, gaminti valgio ir plauti indų. Venerietės eina kartu pavalgyti, norėdamos paplepėti, labiau susidraugauti, pasikeist nuomonėmis bei suteikti viena kitai moralinę paramą. Restorane moterų pokalbis gali būti labai atviras ir intymus, panašus į gydytojo ir paciento pokalbį. Visos venerietės studijuoja psichologiją ir turi mažiausiai šios srities patarėjos magistrės laipsnį. Jos labai rūpinasi savo asmenybės ugdymu, dvasiniu tobulėjimu ir viskuo, kas padeda gerinti žmonių gyvenimą. Ech, tenka tik linkčioti galva ir sutikti su kiekvienu J. Gray žodžiu... ir kodėl jis vis dar nepaskelbtas šventuoju?! Vyrai, po to, kai buvo išleista ši knyga, neturite teisės sakyti, kad neįsivaizduoja, ko nori moterys! Čia juodu ant balto viskas parašyta ;)
Nieko nežinodama apie šias vyrų pasaulio vertybes, t. y. nesuprasdama vyrų prigimties, moteris labai lengvai, pati to nenorėdama, gali įžeisti ir pažeminti vyrą, kurį myli labiau už viską. Taigi nereikėtų nurašyti tokios tematikos skaitinių, kaip laiko gaišaties. Gyvenimas nepakartojamai žavus ir nepatikėsit, bet mes patys turim šansą (ir net ne vieną!) paslinkti vieną kitą šachmatų figūrėlę toje gyvenimo lentoje.

Pabaigai pavyzdėlis, labai gyvenimiškas..ir du galimi variantai. Pasirinkite patys ;)

Merė grįžta namo po varginančios darbo dienos. Jai norisi pasidalyti savo įspūdžiais ir išgyvenimais.
Merė: „Tiek daug reikia dirbti, man visiškai nelieka laiko sau."
Tomas: „Tu turėtum mesti tą darbą. Jis labai varginantis".
Merė: „Bet man darbas patinka. Tiesiog jie laukia, kad aš viską atlikčiau tuoj pat."
Tomas: „Tu jų nežiūrėk. Paprasčiausiai daryk tai, ką pajėgi."
Merė: „Aš ir darau! Bet tu tik pagalvok: aš pamiršau paskambinti tetai!"
Tomas: „Nesijaudink, ji neužpyks."
Merė: „Ar tu žinai, kaip jai dabar sunku? Aš jai reikalinga."
Tomas: „Tu pernelyg jaudiniesi, dėl to ir esi tokia nelaiminga."
Merė (piktai): „Aš ne visada esu nelaiminga. Ar bent gali mane išklausyti?"
Tomas: „Bet aš klausau."
Merė: „Kam aš čia varginuosi?"
Po šio pokalbio Merė pasijunta dar blogiau negu grįžusi iš darbo, kai tikėjosi iš Tomo supratimo ir švelnumo.

Tomas nežinojo, kad ramiai ir kantriai išklausęs Merės pasakojimo, būtų suteikęs jai nusiraminimą. Tik tuomet, kai Tomui buvo papasakota apie Veneriečių gyvenimą ir apie tai, kaip svarbu joms išsipasakoti, jis išmoko klausyti. Dabar, kai Merė grįžo namo pavargusi ir kupina įspūdžių, jų pokalbis vyko visai
kitaip:
Merė: „Kaip man sunku darbe, visiškai nelieka laiko sau."
Tomas giliai įkvepia, atsidūsta ir sako: „Hm, atrodo, buvo sunki diena."
Merė: „Jie mano, kad aš galiu dirbti kaip robotas. Net nežinau, ką toliau daryti."
Tomas kurį laiką patyli ir kažką numykia.
Merė: „Aš net pamiršau paskambinti tetai."
Tomas kilsteli antakį: „O, ne, to negali būti!"
Merė: „Jai taip trūksta manęs. Man kažkaip neramu."
Tomas: „Tu tokia nuostabi. Eikš, aš tave apkabinsiu." Tomas apkabina Merę, ir ji lengviau atsidūsta. Tuomet ji sako: „Man taip patinka su tavimi kalbėtis. Ačiū, kad išklausei, dabar aš jaučiuosi daug geriau."