Gyvenimiška rubrikėlė - linksmi nutikimai viešajame transporte

Autobusas. Trumpa kelionė namo po darbų. Kadangi jau pavėlavau (beveik tradiciškai) į reikiamą autobusą, kitas, kurio sulaukiu - pustuštis. Įsitaisau, kur aukščiau, reikia gi viską matyti :) Atgaivinus akis žalumos intarpais mieste kažkaip nenorom žvilgsnis nuklysta į prieš mane sėdintį vyruką. Aišku, šiek tiek trukau, kol identifikavau, kad ten vyriškis, nes ta balta garbanotų plaukų kupeta tikrai klaidina. Bet dėmesį patraukė net ne jo plaukai (suprantama, juk maniau, kad ten moteris!), o tai, ką jis traukė iš savo makašiolio ir "skaitė". Skaitė kabutėse todėl, kad knygą po knygos tiesiog pervertė (nors jose nesimatė nė vieno paveikslėlio!). Aišku, aš nieko nesakau, gal žmogus akies mirksniu geba viską perskaityti, būna turbūt ir tokių, nors tai labiau primintų kokį nežemišką talentą. O knygų pavadinimai, patikėkit manimi, tikrai įdomesni nei įprasta: "Moteris prezidentui", "Paskutinis eksperimentas" ir "Mano Jėzus" :))) Kažkaip nesusilaikiau, nepykit.
Tai va, sėdžiu ir galvoju, koks savotiškas žmogus! :)) Kai pervertė knygas, staiga iš kito rankinės skyriaus išsitraukė ranka mėlynu tušinuku sukeverzotą "padėką" (spėjau perskaityti tik tiek, kad už kažkokią pravestą...). Taip ir likau galvoti, pats ją sau skyrė ar priklauso kokiam nors suufonautiškėjusiam senųjų mokslininkų klubui, kurie laisvalaikiu bando išsiaiškinti, kokia vis dėlto moteris tinkama prezidentui, koks jos paskutinis eksperimentas galėtų būti (įdomu, su savimi ar prezidentu?) ir jau tada...visu kūnu, turbūt, pasineria į dvasinį pasaulį, vedami savojo Jėzaus.
Kaip sakoma, ne mums, žemės akmenėliams, suprasti tokius deimančiukus(?)!