Kaip išgyventi XXI amžiuje

Nesenai atsitiktinai teko pasidomėti psichologijos magistro ir socialinių mokslų daktaro T. Lagūnavičiaus knyga "Kaip išgyventi 21 a. Išmokime režisuoti savo gyvenimą". Kad esame aktoriai ir nuolat vaidiname geriausiuose ir įdomiausiuose teatruose, mizanscenose senai ne paslaptis, bet perskaičiusi apie pažertus tam tikrus tolimos ateities fragmentus nustėrau - negi tikrai viską valdys robotai, o Matricos kūrėjų fantazijos virs realybe?!
Sutinku, robotai jau dabar atlieka vis daugiau mechaninių darbų gamyklose, fabrikuose, netgi ligoninėse šie išsikovojo sau pakankamai garbingas pozicijas, pavyzdžiui, valdomi tikrų žmonių kasdien atlieka gausybę chirurginių procedūrų. Bet faktai kalba už save, kad ir čia, darbuojantis robotams, broko pasitaiko. Na, bet geriau pagalvojus, žmogaus ranka sudreba kur kas dažniau, o štai robotai yra neveikiami jokių emocinių dirgiklių, kasdienio nuovargio ir minčių apie likusius namuose vaikus, vakarienę, kurią gaminsite grįžę po darbo ir svarbius klausimus, kuriuos būtina neatidėliotinai aptarti, todėl jų paklaidos procentas sumažėja iki minimumo. O jei dar patikėsime pasisakymais, kad kuriami nauji robotai - tarnai gebės atspėti šeimininko norus jam net neprasižiojus... Dirbtinis intelektas, robotai - gal ir nėra savaime blogis, bet nuoširdžiai abejotina, kad tai gali išstumti žmogų ir jo protą iš absoliučiai visų sričių. Pasak psichologų, nors dirbtinis intelektas pranoksta tikrąjį daugeliu atvejų, tikrasis kūrybiškumas, gebėjimas kurti visiškai naujus dalykus vis dėlto būdingas tik žmogui. Ačiū. Nuramino.
Žmogaus smegenys yra sudėtingiausias mums žinomas objektas visoje visatoje! Ir būtent tos nepakeičiamosios smegenys yra mūsų bilietas į laimingą ateitį. Tiesa, norėdami gerų rezultatų, turėtume jas nuolat lavinti ir jokiais būdais neužmigti ant laurų. Turime įsisąmoninti, kad reikia nuolatos į save investuoti.
Pasak psichologų, būtent ta saujelė su išlavintais smegenimis ir valdys ateities pasaulį. Na, o tie, kuriems atrodo kvaila investuoti į save, lavinti protą ir pan., tyliai, ramiai vegetuos (ką turbūt sėkmingai daro ir dabar). Keikiame savo valdžią (beveik visada, nepriklausomai, koks tai tarpsnis, kokie žmonės, kas juos išrenka, ar patys balsuojame...), bet dauguma tampa tais patogiais vegetuojančiais sraigteliais, kuriuos kaip tik užsimanę sukioja "valdžios" vyrai ir moterys. Ko reikia vegetacijai? Ogi visai ne daug -  patenkinti svarbiausius jų poreikius: duoti pašalpas, pamaitinti ir suteikti malonumų. Tokios minios kai kam yra tikrai labai naudingos.
Galima apšaukti šias prognozes absurdiškomis, bet pavojaus varpai skamba, deja, jau dabar. Nesame tokie nuožmūs, kad pasipriešintume šiuolaikinėms technologijoms ir inovacijoms, tai daryti būtų galbūt netgi kiek kvailoka. Tiesiog turime suvokti, kad negalime leisti, jog kompiuteriai, robotai, kasdien atrandamos technologijos ne tik padėtų mums kasdienybėje, bet brutaliai išstumtų realius žmones, tikrą bendravimą ir nuoseklų, tikslingą darbą su savimi paverstų niekais.
Dirbtinis intelektas geba sudaryti protingos sistemos įspūdį, bet tai nereiškia, kad ji sugeba mąstyti. O mums, visiems, palinkėsiu neprarasti budrumo ir nepasimesti tarp šio amžiaus inovacijų.