Su kuo sutiksi Tu Naujus metus, su kuo į žvaigždes palydėsi senus..?

Palmira sako, kad apsikuopti prieš Naujus metus reikia ne tik aplinką, bet ir santykius su artimaisiais, mat sutikus Ugninio Gaidžio metus esant su kuo nors susipykus, tikėtina, jog pešitės visus metus. Naujųjų metų šventei patariama puoštis prislopintos raudonos spalvos rūbais, dekoruoti šia spalva namus. Patariama vengti itin ryškių, ekstravagantiškų drabužių, svarbiau - ramūs, harmoningi spalvų deriniai, konservatyvūs modeliai.
Kadangi ateinančius metus valdys Ugninis Gaidys, geras ženklas šių metų sutikimui - įvairūs ugnies elementai. Ugnies elementą stiprins ir gyvūnų atvaizdai, tiesa, nebūtinai realių. Prisikviesti sėkmę galima ir tinkamai suruošus vaišių stalą. Šiemet svarbu atsisakyti vištienos ir kiaušinių, gerai, jei dominuos vaisiai, daržovės, grūdai, žuvis, jūros gėrybės, o stalo įrankiai bus metaliniai. Be to, ypač palanku maistą ruošti ant ugnies.
Dauguma skuba priminti, kad norus ir tikslus artėjant Naujiesiems patartina iš anksto susirašyti ant lapo popieriaus, bet jūs tą jau padarėte, tiesa?!
Bet kokiu atveju, ar sutiksite Naujuosius Ugninio Gaidžio metus paisydami visų astrologų patarimų, ar juos ignoruosite, o gal viską darysite priešingai - svarbu, kad ne tik sausio 1 dieną, bet kasdien jaustumėte harmoniją, visų pirma, su pačiu savimi, o tada jau ir aplinka atitinkamai į jus žiūrės, o metai bus sėkmingi visomis prasmėmis.

     

Kalėdos ateina su @tanaka_tatsuya

Įkvėpimo kasdienybei žmonėms suteikia įvairiausi maži dalykai. Šį kartą "maži" - tikrąja ta žodžio prasme. Negaliu atsižiūrėti kokybiškų, įtaigių ir, žinoma, meniškų iliustracijų, sprogimų smegenyse sukeliančių miniatiūrų ir tų mažų dalykėlių, kuriuos kuria vien tam, kad susuktų kokį smagų video /rachelryle/ mums, instagramo žiūrovams.
Kalėdos ateina su garsiuoju japonu Tanaka ir jo miniatiūromis.

Išmokti priimti ir padėkoti... niekada nevėlu.

Artėjant šventėms paklausiau vaikų: "Kas smagiau: dovanoti ar gauti dovanas?". Atsakymas vienareikšmiškas - "gauti". Nieko keisto. Vaikai. Bet net jeigu ir jums maloniau gauti, nei dovanoti - ar mokate tas dovanas tinkamai priimti?
Esame linkę niurzgėti: tai mums nepatogi kėdė, kurioje sėdime, tai žmonės supa ne tie, tai stokojame laiko darbams nudirbti, tai visi aplink kvaili... o mes vieni - labai protingi, jaučiamės tarp likusiųjų nejaukiai. Ir oras, žinoma, visada blogas. O kur dar netikęs darbdavys ar erzinanti suirutė valstybės gyvenime.
O po tų "niekam tikusių dienų" sulaukę geresnių ir kur kas šviesesnių akimirkų, ar tada jau jas tinkamai įvertiname? Ar padėkojame? Nutylėjimas... tiesa? O turėtume ne tik patys deramai priimti mums siunčiamus dalykus, bet ir vaikus išmokyti tinkamai priimti tam tikrus dalykus. Kalbu platesne prasme nei "pasakyk tetai ačiū".
Didžiausi dalykai paprastai gyvenime būna ne tie - dideli dydžiu ar matmenimis, galbūt, net ne tie, apie kuriuos daug kalbama, bet tie, kurių labai trokštame, apie kuriuos svajojame, kuriuos puoselėjame mintyse, širdyje ir tik jų ilgai išlaukę pajuntame TĄ jausmą. Išlauktą. Tikrą. Už kurį be niekieno paraginimo norisi dėkoti širdimi.
Gebėti išgirsti.
Įsiklausyti.
Jausti.
Mokėti priimti
gyvenimo dovanas
širdimi.

                                                  Su ramaus vakaro linkėjimais.

Senųjų metų užrašai naujiesiems

whiteness
ease

Gruodis yra stebuklingas mėnuo ne tik dėl to, kad švenčiame labai gražius dalykus, pasitinkame naujus metus, bet ir todėl, kad kai atverti pirmos dienos lapelį kalendoriuje jau žinai, jog dienos iki didžiųjų švenčių prabėgs lyg spragtelėjimas pirštais. Tiesiog. Taip būna. VISADA.
Būtent šį mėnesį televizijos laidų anonsai pranašauja naujų metų sėkmes ir nesėkmes, išsamiai analizuoja zodiako ženklų galimybes, braižo dangaus kūnų judėjimo kryptis... Ir dažnas sau būtent gruodį keliame ateinančių metų kartelę vienu ar keliais laipteliais aukščiau, nei ji buvo šiemet. Išsikeliame naujus siekius, tikslus ir, žinoma, žadame būti šiek tiek -esni prie durų senųjų jau lūkuriuojančiais naujaisiais metais.
Ne išimtis ir aš. Kita vertus, ar išvis ko nors pasiektume, jeigu nežiūrėtume į priekį, neplanuotume ir nesvajotume apie šį tą truputį daugiau? Žinau ko dar nesuspėjau, žinau kam pašykštėjau dėmesio, jėgų ir laiko... žinau ir tai, ko bijojau, o bijodama nepriėmiau sprendimų ir nepasilypėjau laipteliu aukščiau. Bet žinau ir tai, kad pripažindama tai sau, einu pirmyn. Ir, kas žino, galbūt kitais metais?!
O kol dar esam apsiavę senųjų metų kojinėmis, norėčiau prisiimti sau ir palinkėti jums:
išdrįsti įgyvendinti net ir beprotiškiausiai skambančius planus ir idėjas;
nebijoti rizikuoti - jei tai ne namo ar viso gyvenimo santaupų užstatymas banke ar statymas "ant kortos" kazino - pasekmės tikrai nebus tokios baisios, kaip kartais jas sau piešiame;
dar ir dar ir dar kartą išlipti iš komforto zonos tam, kad išsilaisvintum ir tobulėtum - visomis prasmėmis;
netrypti vietoje, kai reikia sprendimo;
išsinerti iš rutinos, lyg iš senosios gyvatės odos, kai ji tampa slegianti;
auginti "skūrą" arba kaustyti(s) šarvus - kaip kam patogiau, nes kartais per skaudžiai ir per giliai sminga gyvenimo brokonierų strėlės;
įsiklausyti... į save;

lights

į širdį ir sielą įsileisti tik tuos, kurie to tikrai verti;
nepasiklysti ieškojimuose - savęs ar/ir mylimojo - tokio, koks jis "turi būti";
pripažinti suklydus, bet atsikėlus ir pasitaisius karūną BŪTINA oriai nužingsniuoti tolyn;
žinoti, kad yra dar TŲ dalykų, kurie tavęs laukia, TŲ vietų, TŲ galimybių ir rytdienos dienų, kurių pasakęs šiandien "viskas" niekada nepamatysi, nesutiksi ir nepajusi;
gyventi taip, kaip norisi, kaip jauti esą tikslinga ir prasminga...
BŪTI, nes tai didžiausia duotybė šioje Žemėje.

Įkalinti laike

Jeigu skaitėte "Pienių vyną", turėtumėte prisiminti eilutes apie laiką: "Laikas tarsi hipnotizuoja žmones. Kai tau devyneri metai, atrodo, kad visada buvo devyneri ir visada taip ir bus devyneri. Kai ateina trisdešimt, tai šventai tiki, kad taip visą gyvenimą ir balansuosi ant šios puikios brandaus amžiaus ribos. O kai sukaks septyniasdešimt, tau visada ir amžinai bus septyniasdešimt. Žmogus gyvena dabartyje, vis tik ar ji jauna, ar sena, o kitokios dabarties nėra". Kas galėtų tai paneigti?
Keistas "darinys" tas laikas. Nei jį kas matė, nei čiupinėjo... daug apie jį girdėjo. Ne visi jo turi. O tie kurie turi yra linkę jo nesureikšminti ir kartais švaisto visai be reikalo. Laikas kaip begalybė arba konkreti atkarpa liniuotėje - priklausomai nuo to, kokia situacija dabar jūsų gyvenime.
Vieni sako, kad kuo mažiau laiko, skirto kam nors atlikti turi, tuo efektyviau jį išnaudoja. Kiti teigia, kad gyvenimo laikas skirtas vien malonumams ir visai nėra reikalo jo dozuoti. Tai kaip vis dėlto su tuo "laiku" elgtis? Kaip jį tinkamai planuoti? Kaip žinoti, kad... vis dar jo turime pakankamai?
Prisiminiau matytą kino juostą - "Įkalinti laike". Trumpai apie juostą: XXI amžiaus pabaiga, kai laikas tapo pagrindine atsiskaitymo valiuta. Net autobuse vietoj euro centų už bilietėlį mokama savo gyvenimo minutėmis. Visa žmonija uoliai dirba vien tam, kad gautų daugiau laiko pasaulyje. Čia žmonės genetiškai užprogramuoti gyventi iki 25 - erių: tada organizmas nustoja senti. Atrodo - fantastika! Eureka! Ar gi ne to visi trokštame?! BET tuomet gyventi lieka lygiai vieneri metai.  Štai, kokią svarbą įgijo Laikas... Tai tampa gyvybės ir mirties klausimu.
Esame linkę bambėti, kad "neturime laiko" dažniausiai tada, kai reikia atlikti ką nors, ko nenorime, nemokame arba tai, kas mums neteikia jokio malonumo. Ir priešingai - visada "atrandame laiko", kai kalba pasisuka apie mums malonius, širdį glostančius dalykus. Kitaip ir būti negali.
Haruki Murakami teigia, kad pasaulyje yra šimtai būdų ir priemonių tuščiai leisti laiką. Bet visada galime rinktis tą kitą variantą - tinkamai išnaudoti kiekvieną minutę!

"...laikas niekada nebėga tuo pačiu ritmu. Laiko ritmas priklauso nuo mūsų pačių" /P. Coelho "Piligrimas"/

Įsimylėti rudenį

autumn

Metų laikas, kurio labiausiai nemėgau (iki šių metų) buvo ruduo. Turbūt, kaip ir iš daugelio kitų, jis mano nemalonę buvo užsitraukęs dėl: savo ūkanotų rytų; taip ir neprašvintančių dienų; pagelos, nemaloniai čiupinėjančios pirštinių vis dar atsisakančias rankas; nuolatinio lietaus; aplinkinių rūškanos veiduose, kuri buvo labai trumpam ištirpdyta nuo jų veidų, kol šildė vasaros saulė,; artėjančių Vėlinių ir daugybės kitų dalykų. Nuoširdžiai nemėgau rudens ir netgi buvau pradedanti įtikėti ta "sezonine depresija", kuri, rodos, neaplenkia nei vieno mūsų krašte.

tea
a hug in a cup

O šiemet kažkas viską pasuko maždaug 180 kampu ir tas ruduo tapo ne toks siaubingai nemalonus. Atrodo, nieko labai ypatingo neįvyko, tai galbūt tai tik požiūrio klausimas, kaip ir daugelis dalykų. Bet kokiu atveju, džiaugiuosi, kad artėdama prie tam tikrų skaičiukų gimtadienio kalendoriuje, artėju ir prie gyvenimiškos brandos, kai į daugelį mus supančių, rodos įprastų dalykų, pasižiūri kitu rakursu ir viskas nusidažo kitomis spalvomis. Požiūrio klausimas, ne kitaip.
Žinote, vietoj prieš tai buvusio bambėjimo, kad lauke šalta ir nesmagu, o jeigu dar lietus lyja trečia diena iš eilės, aš tiesiog išsirinkau šiltus, minkštus siūlus, įsigijau virbalus ir mezgu sau jaukumą, kuris sušildys žvarbiomis rudens dienomis. Vietoj niurzgėjimo, renkuosi muziką - tokią, kokia patinka labiausiai ir klausausi jos namuose ar mašinoje padidintu garsu. Nereikia net kalbėti, ko verti vakarai namuose, jaukiai susisukus į vilnonį pledą, geriant karštą arbatą ir žiūrint drauge gerą filmą ar serialą.

happy woman in autumn

Tad ruduo nėra jau toks nevykęs. Jis kitoks. Visoks. Ir tikrai būna dienų lyg tyčia. Bet jos praeina, kaip ir visa kita gyvenime. Tai kodėl nepasidžiaugti tuo, kas vyksta dabar? Priimant viską kaip faktą.
Nesulauksime mes nei žiemos švenčių, nei gaivališko pavasario neišgyvenę rudens ramybės ir savotiško sąstingio. Bet tai gali būti puikus metas mums nurimti savyje, pamąstyti apie tam tikrus dalykus ir viską sudėliojus į savas vietas džiaugtis šia diena.
Yoko Ono yra pasakiusi, kad ruduo mus moko nuolankumo ir ji velniškai teisi. Kasdien galvojant apie vasaros saulę ar pavasario žibutes, tikrai neišeis pasidžiaugti rudens vaisiais.
Leiskime sau jaustis ypatingais, nes ne visi gyvena gyvenimus, kuriuose yra lapkritis.

Blogai, jei neskaitote blogų!

Žinote ką, mielieji? Noriu labai nuoširdžiai pasidžiaugti, nors ir ne blogų savireklamos savaitė, kad blogai arba lietuviškiau - tinklaraščiai žengia ne milimetriniais, bet metriniais žingsniais į priekį. Visa blogosfera įgauna TOKĮ pagreitį, kad greitu metu, manau, liks tik vienas kitas negirdėjęs apie tinklaraščius ir jų autorius. Na, ir, žinoma, vienetai neskaitantys ar išvis ignoruojantys blogų pasaulį.

Spalio mėnesio Laimos žurnalistė kalbino tinklaraščio debesyla autorių Danielių Goriunovą, Viktoriją Povilienę iš daugiauneivirtuve bei Martyną Jočį, geriau tarp blogerių žinomą, kaip valtininkas. Atsivertusi žurnalą ir perskaičiusi antraštę "Blogai, jei neskaitote blogų" sutryniau delnus iš vidinio pasitenkinimo. Džiaugiuosi kolegų sėkme! Ir nemažiau palaikau tuos, kurie galbūt dar nėra tokie žinomi, bet eina savo keliu siekdami užsibrėžtų tikslų. Pirmyn!

Žurnalas Laima lapkritis 2016

Nesusilaikiau ir aš - brūkštelėjau laiškutį į Laimos paštą. ir ką jūs manote?! Šiandien pašto dėžutėje radau naujausią Laimos numerį. Tik plėšdama įpakavimą prisiminiau, kad brūkštelėjau jiems tą laišką ir štai, jis čia - žurnale. Trumpi pamąstymai ne apie ką kitą - "Blogų era". Laimės, rodos tiek, kad iki mėnulio ir atgal! Beje, šiame numeryje pakalbintos dar dvi tinklaraštininkės - tai Simona Burbaitė (tinklaraštis simonaburbaite) ir Gražina Gum (tinklaraštis grazinagum).

Na, o jeigu jums labai svetima tai, apie ką rašo Simona, ar kokius žaliuosius sveikatos gydytojus siūlo išbandyti Gražina, ar tai, apie ką rašo Viktorija, gyvenanti "virtuvėje" arba Valtininkas, padedantis orientuotis kelionėje vidine kryptimi, atraskite savuosius favoritus, kad ir čia, kur gyvena geriblogai.

Kiekvienas esame savitos ir įdomios asmenybės, su UŽ ir PRIEŠ, su savais nukrypimais nuo normos, savo nuomone ir jos pateikimo būdais visuomenei. Maži ir dideli. Dirbantys tyliai, lėtai ir kantriai arba labai rėksmingai šaunantys į TOPų viršūnes. Esame.

Ir nors aštraus liežuvio savininkai negailestingai pliekia blogerius už jų "negabumus" ar "neskanius" tekstus, už ne laiku ir ne vietoje išsakytą nuomonę ar mestelėtą komentarą, manau, kad kaip tik dabar tinklaraščiai juda link savo aukso amžiaus.

Ką bekalbėtų kritikai, blogeriai gyvena savo gyvenimą ir mato visas gražiausias jo spalvas.