Prisiminimuose Tu -

be proto man brangus.
Toks vaikiškai šmaikštus,
gal kartais norėtum būti išdidus,
o sielos paraštėse esi tiesiog jautrus.
Sapnas mano apie Tave -
jaukus, karamelizuotas dangus...
Ir juokas Tavo
dar skamba ausyse čaižus.
Tikras. Nesumeluotas.
Žemiškas. Žmogus.
Mylimas.
Šiandien, rytoj,
gal net prognozuojamoj Pasaulio pabaigoj.
Ilgesio laiškuose,
pasąmonės keliuose,
dienos darbuose.
Esi mano išgalvotas herojus,
tik ne kine - gyvenime.
Esi. Ir būsi.
Su manimi.
Iš niekur - į niekados.
Nuo prisiminimų iki rytdienos aušros...

Kaip išgyventi XXI amžiuje

Nesenai atsitiktinai teko pasidomėti psichologijos magistro ir socialinių mokslų daktaro T. Lagūnavičiaus knyga "Kaip išgyventi 21 a. Išmokime režisuoti savo gyvenimą". Kad esame aktoriai ir nuolat vaidiname geriausiuose ir įdomiausiuose teatruose, mizanscenose senai ne paslaptis, bet perskaičiusi apie pažertus tam tikrus tolimos ateities fragmentus nustėrau - negi tikrai viską valdys robotai, o Matricos kūrėjų fantazijos virs realybe?!
Sutinku, robotai jau dabar atlieka vis daugiau mechaninių darbų gamyklose, fabrikuose, netgi ligoninėse šie išsikovojo sau pakankamai garbingas pozicijas, pavyzdžiui, valdomi tikrų žmonių kasdien atlieka gausybę chirurginių procedūrų. Bet faktai kalba už save, kad ir čia, darbuojantis robotams, broko pasitaiko. Na, bet geriau pagalvojus, žmogaus ranka sudreba kur kas dažniau, o štai robotai yra neveikiami jokių emocinių dirgiklių, kasdienio nuovargio ir minčių apie likusius namuose vaikus, vakarienę, kurią gaminsite grįžę po darbo ir svarbius klausimus, kuriuos būtina neatidėliotinai aptarti, todėl jų paklaidos procentas sumažėja iki minimumo. O jei dar patikėsime pasisakymais, kad kuriami nauji robotai - tarnai gebės atspėti šeimininko norus jam net neprasižiojus... Dirbtinis intelektas, robotai - gal ir nėra savaime blogis, bet nuoširdžiai abejotina, kad tai gali išstumti žmogų ir jo protą iš absoliučiai visų sričių. Pasak psichologų, nors dirbtinis intelektas pranoksta tikrąjį daugeliu atvejų, tikrasis kūrybiškumas, gebėjimas kurti visiškai naujus dalykus vis dėlto būdingas tik žmogui. Ačiū. Nuramino.
Žmogaus smegenys yra sudėtingiausias mums žinomas objektas visoje visatoje! Ir būtent tos nepakeičiamosios smegenys yra mūsų bilietas į laimingą ateitį. Tiesa, norėdami gerų rezultatų, turėtume jas nuolat lavinti ir jokiais būdais neužmigti ant laurų. Turime įsisąmoninti, kad reikia nuolatos į save investuoti.
Pasak psichologų, būtent ta saujelė su išlavintais smegenimis ir valdys ateities pasaulį. Na, o tie, kuriems atrodo kvaila investuoti į save, lavinti protą ir pan., tyliai, ramiai vegetuos (ką turbūt sėkmingai daro ir dabar). Keikiame savo valdžią (beveik visada, nepriklausomai, koks tai tarpsnis, kokie žmonės, kas juos išrenka, ar patys balsuojame...), bet dauguma tampa tais patogiais vegetuojančiais sraigteliais, kuriuos kaip tik užsimanę sukioja "valdžios" vyrai ir moterys. Ko reikia vegetacijai? Ogi visai ne daug -  patenkinti svarbiausius jų poreikius: duoti pašalpas, pamaitinti ir suteikti malonumų. Tokios minios kai kam yra tikrai labai naudingos.
Galima apšaukti šias prognozes absurdiškomis, bet pavojaus varpai skamba, deja, jau dabar. Nesame tokie nuožmūs, kad pasipriešintume šiuolaikinėms technologijoms ir inovacijoms, tai daryti būtų galbūt netgi kiek kvailoka. Tiesiog turime suvokti, kad negalime leisti, jog kompiuteriai, robotai, kasdien atrandamos technologijos ne tik padėtų mums kasdienybėje, bet brutaliai išstumtų realius žmones, tikrą bendravimą ir nuoseklų, tikslingą darbą su savimi paverstų niekais.
Dirbtinis intelektas geba sudaryti protingos sistemos įspūdį, bet tai nereiškia, kad ji sugeba mąstyti. O mums, visiems, palinkėsiu neprarasti budrumo ir nepasimesti tarp šio amžiaus inovacijų.

Visus Jus, mieli skaitytojai/žiūrovai/klausytojai/atsitiktiniai užklydėliai/prenumeratoriai/sekėjai ir Draugai, su atšuoliavusiais 2014 - arklio metais!
Visko prilinkėjau šiems metams jau anksčiau, tad tiesiog noriu pasidžiaugti, kad esate drauge su manimi, kad randu kuo jus sudominti ir kad džiuginate mane savo peržiūromis :) Tikiuosi jūsų ratas tik plėsis, o aš galėsiu džiaugtis jumis visais!

Jūsų Eglė ;)*

Paskutinės šių metų dienos. Keistos. Tylios. Besiruošiančios toms burbuliuojančioms nuo emocijų akimirkoms, šimtosioms sekundėms...
O aš, kol neišsklaidyta ta keista ramybė, noriu sudėlioti savo mintis Jums. Noriu palydėti šiuos metus su prasmingais linkėjimais ir naujais būtinybių sąrašais. Apie tuos sąrašus esame kalbėjasi ir tai visu šimtu procentų patikrintas reikalas. Ką užrašai, lengviau materializuojasi. Taigi, pasiimkite pieštuką, rašiklį, kas po ranka, ir popieriaus skiautę. Naujiems pasižadėjimams SAU. Ir te neapleidžia jūsų drąsa ir ryžtas juos įgyvendinant!

Italų rašytojas Antonio Tabucchi yra pasakęs: "neįprasčiausios kelionės yra tos, kuriose dar nebuvau, kurių niekada negalėsiu įgyvendinti. Jos lieka neužrašytos arba įstrigusios savo slaptoje abėcėlėje už mano akių vokų vakare. Tuomet miegas nugali mane ir štai aš iškeliauju." Kaip bebūtų, svarbiausia - nebijoti leistis į gyvenimo keliones, net jei tai - tik sapnas ar fantazijos.
Esate kada nors pradėję gyvenimą iš naujo? Nesijaudinkite, jeigu atsakymas neigiamas, tokių kaip Jūs - dauguma. Turbūt nerastume nė vieno žmogaus, kuris bent kartą nebūtų pabandęs ar nors pasvajojęs pradėti gyvenimą iš naujo. Netgi maži pokyčiai, mintys į juos, veda pasikeitimų keliu. Žiūrėkit, ims ir atves tie klaidūs, vos praminti takeliai į platų, lyg lėktuvų pakilimo takas, permainų vėjų nugairintą kelią.
Vieni žmonės gyvenimą(-e) keičia(si) kartą, bet iš esmės, kiti - pradeda kiekvieną pirmadienį ar bent jau nuo Naujųjų. Reikėtų išsikelti paprastą klausimą ir labai nuoširdžiai sau į jį atsakyti - kuo mums neįtinka senasis gyvenimas? Ir patikėkit manim, tikrai ne visada verta jį keisti (bent jau nereikėtų to daryti iš pagrindų). Atsikračius senų dalykų, jų vietą neišvengiamai užima nauji. Tik dažniausiai gauname tai, ką turėjome (ar ko verti esame). Ir nauji dalykai, tikrai nereiškia geresni. Eikvojama energiją norint pasikeisti, bet nieko nesigauna? Kas tai, bloga karma ar giminės bobučių prakeikimas? Psichologai teigia, kad gyvenimo scenarijų esame pasmerkti kartoti tol, kol išmoksime svarbiausią pamoką - suprasime, kad šio spektaklio režisieriai ir pagrindiniai aktoriai esame mes patys, ir kad niekas nepasikeis, jei tik stumdysime dekoracijas ir keisime antraplanius aktorius. Labai svarbu išmokti visas gaunamas iš gyvenimo pamokas suprasti, pasikeisti pačiam, o ne suplukus keisti visą pasaulį aplink save. Tapęs kitaip mąstančiu žmogumi juk kitaip tvarkysi ir savo gyvenimą, pritrauksi visai kitokią aplinką.

Permainos pačios savaime nėra nei gėris, nei blogis. Tiesiog, jų jums reikia arba ne. Pokyčiai netgi neprivalo būti labai ryškūs ir matomi. Svarbu, kaip dėl tų pokyčių jaučiatės jūs patys.
Kartais verta kuo ilgiau pasimėgauti buvimo čia ir dabar, ne keisti gyvenimą, o jį turtinti: mintimis, poelgiais, darbais, buvimu.
Stovintis ežero vanduo niekuomet nevirs pelke, jei į jį įtekės ir ištekės srovės ir giluminės versmės, suteikiančios naujos gyvybės. Tereikia mokėti jas atrasti ir įsileisti į save...

Ramuma. Darbai baigti, dovanos supakuotos...ruošiamės važiuoti namo.
Ne balta už lango, spėju ne pas mane vieną, bet net ir nebarstant gamtai sidabro, nepuošiant langų šerkšnu atėjo tos lauktos didžiosios metų šventės. Kiekvienas mūsų jų laukia savaip ir sutinka savitai. Vieniems tai - sugrįžimas į ten, iš kur kažkada taip norėjosi pradingti (anot kažkokios televizinės reklamos), kitiems - galimybė susitikti senai matytus giminaičius, galbūt galimybė apkabinti tuos, kurie visus metus, o gal net ilgiau, būna už jūrų marių... Dar žmonės laukia šių švenčių todėl, kad užverstų vieną gyvenimo lapą ir pasiruoštų baltai, naujai, visai kitokiai (kaip jie mano) pradžiai.
Laukimas. Jis gali būti mindžikuojantis, lyg neramus paauglys atsisveikinant laukiantis bučinio. Gali būti pragaištingai ilgas ir keliantis erzelį. O gali būti ramus, tikras ir paskendęs apmąstymuose. Sudėliojantis gyvenimo eilutėse visus taškus ir kablelius (o gal net šauktukus ir tikslumo suteikiančias nutylėjimo pauzes).
O po laukimo (visai nesvarbu, ko lauktume) mes būname apdovanojami įvykiu: kai aplink viskas burbuliuoja emocijomis ir pojūčiais! Geras momentas. Akimirka. Kelios šimtosios sekundės...
Tos burbuliuojančios ir kunkuliuoti širdį priverčiančios akimirkos yra tai, dėl ko laukiame.
A, tiesa, dovanos. Visi sako, kad Kalėdų laikotarpiui svarbios dovanos. Taip, materija yra neišvengiama turbūt (nes nieko neliktų sau, jei visą save išdalintume, kaip apkabinimus, bučinius, arbatos/kavos gėrimo laiką žiūrint į akis pašnekovui ne todėl, kad taip reikalauja etiketas, o todėl, kad gera abiems, išdalinant save tylint drauge apie kažką labai svarbaus...), bet man vis vien svarbiausios išlieka mintys. Mintys apie brangiausius, geri darbai (ne tam, kad užsidėti varnelę, o tam, kad taip liepia elgtis vidus), savęs ieškojimai ir nauji pasižadėjimų sąrašėliai. Štai, kas stebuklinga man šiuo metų laiku :)
Ir dar, žinojote, kad kuo didesnė dovana - tuo mažiau joje meilės? Na, ne taisyklė, bet... Meilė labai mėgsta mažas erdves: jaukius laiškus, nuoširdžius mažmožius, niekučius, kurie priverčia šypsotis. Net nepastebėsite, kaip šast ir meilė pasislėps plonyčiuose puslapiuose apie draugystę, nuguls ant mylimo lūpų ar krizens pasislėpusi ant seno gero pažįstamo peties, kai jis pakvies jus šilto gėrimo puodeliui.
Gražių, jaukių, stebuklingų ir TIKRŲ švenčių Jums, mielieji! ;)

Pojūtis. Jausmas. Pajautimas. Įspūdis. Išgyvenimas

LKŽ aiškina gana paprastai ir racionaliai - pojūčiu vadiname tą paprasčiausią psichinį procesą, kuris atsiranda materialaus pasaulio daiktams arba reiškiniams veikiant jutimo organus. Tai netarpiškas sąmonės ryšys su išoriniu pasauliu. Ne paslaptis, kad skonio ir uoslės pojūčiais suvokiame cheminės kilmės dirgiklius.
Uoslė. Toks savaime suprantamas dalykas, iki kol neužpuola tarkim sloga, ką jau kalbėti apie rimtesnius negalavimus. Čia, kaip ir visur kitur, neįvertini žmogus, kol neprarandi. Uoslė labai subtilus dalykas. Galbūt taip yra todėl, kad kiekvienas mūsų turime unikalią uoslę (išskyrus identiškus dvynius). Faktai, o ne išmislai, kad moterys apdovanotos geresne uosle, nei vyrai, gal todėl man, asmeniškai, kvapai - tai daugiau nei uoslę turinčio individo privilegija. Kvapai - tai prisiminimai, pojūčiai ir galimybė fantazijas perkelti į realybę (o gal atvirkščiai). Vis dar turiu buteliuką kvepalų, kurie primena paskutinę laisvą vasarą, kelionę, tam tikrą virsmą... Jie nėra iš visiems iki skausmo gerai pažįstamų raidžių trumpinių, prašmatnių mados namų ar visiems įtinkančios vėl ir vėl leidžiamos kolekcijos. Bet TO kvapo daugiau niekur niekada neteko sutikti. Nė viena nekvepėjo taip. Tuo tarpu legendiniais vadinamų Burberry ar Chanel No 5 kvėpinasi kas antra. TĄ kvapą įsimylėjau ne aš viena ;)) Ir būtent TAS kvapas žmonėms asocijuojasi su manimi. Kai užuodžiame naują aromatą, susiejame jį su įvykiu, asmeniu, daiktu ar net akimirka, ir tai lieka atmintyje, taip ir kyla asociacijos. Atsitiktinai į rankas papuolęs kitų kvepalų mėginukas tapo dar vienu prisiminimu: "Taip kvepėjai Jazzu koncerte". O dabar, rašydama klausausi (taip, būtent tik klausau, nors tai koncerto įrašas lrt opus ore|Leon Somov & Jazzu) tos pačios atlikėjos ir muzikos akordai atgaivino prisiminimus: TĄ kvapą, TĄ vakarą, mūsų laiką...
Mokslininkai vis labiau gilinasi į ryšį tarp aromato ir atminties. Kvapas yra daugiau asmeninis negu kiti pojūčiai, taigi jis net labiau skatina prisiminimus nei daiktai. Juk užuodus cinamoną, meduolius ar lupamų mandarinų žievelės kvapą iškart mintyse susikuriame Kalėdinį vaizdinį.
"Kvapo įtaiga stipresnė už žodžius, reginius, jausmus ir valią. Kvapo įtaigai neįmanoma atsispirti, jis patenka į mus kaip oras į plaučius, jis užlieja mus, tiesiog užtvindo ir niekas negali nuo jo apsiginti" /P.Suskind/
Žinote, egzistuoja ir gerumo kvapas? Kai mes stengiamės būti geri dvasinis grožis persismelkia į mūsų širdis kaip laukinių gėlių kvapas tarp žolių. Atraskite savajį kvapą.

Ir vėl gruodis

Žinote ką? Tenka pripažinti... aš tikrai labai naivi. Nes kasmet galvoju, kad tai paskutinis toks gruodis: lekiantis, skubantis, kliūvantis už besipainiojančių po kojomis nebaigtų darbų akmenėlių, toks kupinas pabaigų, kurių nespėjai laiku užbaigti, todėl tenka tai daryti DABAR. Bet ne, kitais metais būna vėl toks pat gruodis! Paskutinis metų mėnuo - keistuolis. Kai visko daug daug dar laukia nepadaryta, kai norisi atsikvėpti su puodeliu karšto šokolado priešais židinį, bet neatrandi laiko nuvažiuoti ten, kur tas židinys yra (ir laukia tavęs). Mėnuo, kai mintyse dalini sau pažadus: būti bent truputį geresniems nei šiais metais buvome; kilstelėti kartelę sau darbe/moksle/asmeniniame gyvenime; tobulėti; pabaigti nebaigtus darbus ir pradėti naujus, vertus dėmesio ir tokio brangaus mūsų laiko; ieškoti savęs... Ir vis keldami tą kertelę sau lyg netyčiomis pamirštame, kad esame čia ir dabar, tiesiog. Ir tereikia išmokti BŪTI. JAUSTI. PATIRTI akimirkos grožį. Pažadai ir siekiai - gerai. Bet ne jie gyvenime svarbiausi. Daug svarbiau pasižadėti sau ir tiems, kurie to laukia, kad ateinančiais metais daugiau laiko skirsite ne darbui, o saviems, šeimai - patiems mylimiausiems, draugams. Derėtų pasižadėti labiau mylėti ir save patį, skirti laiko kūnui ir sielai. Dar už naujas ambicijas svarbiau turėtų būti noras naujų idėjų įgyvendinimą derinti su LĖTU gyvenimu pilna koja čia ir dabar. Štai kas yra tikra. Šiandiena, su širdžiai brangiausiais.
Šiandien buvo ilga diena, ieškant dovanų, kurios galėtų nudžiuginti tuos pačius pačiausius. Taip taip, žmonių daugybė, visi pikti (kaip bebūtų keista prieš šventes) ir pats nejučiomis, po dviejų, trijų...penkių valandų tų ieškojimų pamažu tapatiniesi su tais piktaisiais. Nes eilės ir grūstys tikrai nėra gerai nuteikiantys veiksniai. BET, nepaisant visų tų prieš šventinių NEmalonumų vakare pakuojant išrinktas dovanėles galvoji apie žmones, kuriems jos atiteks. Šiltuose jaukiuose namuose, čežant spalvotam popieriui, gurkšnojant apelsinais kvepiančią arbatą po truputėlį atsileidžia įsitempęs nuo dienos bėgimo kūnas... ir būtent pakuojant dovanas sudedi tas pačias pačiausias - geriausias mintis, šypsodamasis siunti nebylius linkėjimus, jaukius apkabinimus ir šilumą. Iš tikrųjų - taip paprasta supakuoti meilę ir dėmesį artimui! Būtent dėl to aš beveik niekada nesirenku greito 'maišelinio' įpakavimo. Dėl malonumo dovanoti dalelę savęs patiems brangiausiems, nes viskas jiems ir dėl jų.
Deja, per dažnai šiame pakvaišusiame nuo lėkimo gyvenime pamirštame tai, kas tikra. Prisiminkime...kol nėra per vėlu.