Žinote ką? Tenka pripažinti... aš tikrai labai naivi. Nes kasmet galvoju, kad tai paskutinis toks gruodis: lekiantis, skubantis, kliūvantis už besipainiojančių po kojomis nebaigtų darbų akmenėlių, toks kupinas
pabaigų, kurių nespėjai laiku užbaigti, todėl tenka tai daryti DABAR. Bet ne, kitais metais būna vėl toks pat gruodis! Paskutinis metų mėnuo - keistuolis. Kai visko daug daug dar laukia nepadaryta, kai norisi atsikvėpti su puodeliu karšto šokolado priešais židinį, bet neatrandi laiko nuvažiuoti ten, kur tas židinys yra (ir laukia tavęs). Mėnuo, kai mintyse dalini sau pažadus: būti bent truputį geresniems nei šiais metais buvome; kilstelėti kartelę sau darbe/moksle/asmeniniame gyvenime; tobulėti; pabaigti nebaigtus darbus ir pradėti naujus, vertus dėmesio ir tokio brangaus mūsų laiko; ieškoti savęs... Ir vis keldami tą kertelę sau lyg netyčiomis pamirštame, kad esame čia ir dabar, tiesiog. Ir tereikia išmokti BŪTI. JAUSTI. PATIRTI akimirkos grožį. Pažadai ir siekiai - gerai. Bet ne jie gyvenime svarbiausi. Daug svarbiau pasižadėti sau ir tiems, kurie to laukia, kad ateinančiais metais daugiau laiko skirsite ne darbui, o saviems, šeimai - patiems mylimiausiems, draugams. Derėtų pasižadėti labiau mylėti ir save patį, skirti laiko kūnui ir sielai. Dar už naujas ambicijas svarbiau turėtų būti noras naujų idėjų įgyvendinimą derinti su LĖTU gyvenimu pilna koja čia ir dabar. Štai kas yra tikra. Šiandiena, su širdžiai brangiausiais.
Šiandien buvo ilga diena, ieškant dovanų, kurios galėtų nudžiuginti tuos pačius pačiausius. Taip taip, žmonių daugybė, visi pikti (kaip bebūtų keista prieš šventes) ir pats
nejučiomis, po dviejų, trijų...penkių valandų tų ieškojimų pamažu
tapatiniesi
su tais piktaisiais. Nes eilės ir grūstys tikrai nėra gerai
nuteikiantys veiksniai. BET, nepaisant visų tų prieš šventinių
NEmalonumų vakare pakuojant išrinktas dovanėles galvoji apie žmones,
kuriems jos atiteks. Šiltuose jaukiuose namuose, čežant spalvotam
popieriui, gurkšnojant apelsinais kvepiančią arbatą po truputėlį
atsileidžia įsitempęs nuo dienos bėgimo kūnas... ir būtent pakuojant
dovanas sudedi tas pačias pačiausias - geriausias mintis, šypsodamasis
siunti nebylius linkėjimus, jaukius apkabinimus ir šilumą. Iš tikrųjų -
taip paprasta supakuoti meilę ir dėmesį artimui! Būtent dėl to aš beveik
niekada nesirenku greito
'maišelinio' įpakavimo. Dėl malonumo dovanoti dalelę savęs patiems brangiausiems, nes viskas jiems ir dėl jų.
Deja, per dažnai šiame pakvaišusiame nuo lėkimo gyvenime pamirštame tai, kas tikra. Prisiminkime...kol nėra per vėlu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą