Tyloje... kur gimsta garsas

Žurnalistė Dalia Žemaitytė yra labai gražiai pasakiusi apie tylą: "Tyla nekviečia apie save daug pasakoti. Tyla nori būti išgyvenama, ja reikia mėgautis. Ji neperša savo draugijos, o švelniai kviečia, prieina ir laukia, kol bus pastebėta. Neprabėkime pro šalį keturmyliais batais - gal tik švelniai prisiartinkime ant pirštų galiukų, kad jos neišgąsdintume ir neišsklaidytume. Ir būsime apdovanoti".
Paskutinis įrašas tinklaraštyje buvo spalio pabaigoje. Dabar - įsibėgėja gruodis. Išgyvenu. Tylą.
Žinote, gruodis ir artėjančios didžiosios metų šventės visuomet priverčia susimąstyti apie kai ką daugiau. Kažkodėl prisiminimuose vėlyvosios Bernelių mišios. Kai dar būdamos paauglės po Kūčių vakarienės skubėdavome, kad neliktume už durų. Tą vakarą į bažnyčią susirinkdavo, rodos, visi miestelio žmonės. Kai geriau pagalvoji, kvepia kažkokia masine invazija... Bet tada buvo ne kiek svarbus kunigo pamokslas, dažnai šiek tiek painus ir nerišliai mezgamas tekstas, kiek tas pabuvimas su visais, bendrumo jausmas. Ir kai artėdavo akimirka, kai kunigas ištardavo "palinkėkime vieni kitiems ramybės", tai būdavo momentas, kai gaudavai šansą bent trumpam pažvelgti į kito sielos veidrodį (juk taip sakoma apie akis?).
Kai užaugi, daugelis dalykų įgyja visai kitą prasmę. Eini į maldos namus ne todėl, kad taip reikia ar, kad močiutė prašo palaikyti jai draugiją. Net ne todėl, kad dabar vėl "madinga" pateikti save visuomenei kaip dorovingą krikščionį... Eini tada, kada norisi atrasti ramybę, pasisemti tikėjimo ir jėgų nepalūžti. Ir tą akimirką, kai kunigas vėl ištaria "palinkėkime vieni kitiems ramybės", aš kuo nuoširdžiausiai, nesižvalgydama kažkur pro žmones, o žiūrėdama tiesiai į akis linkiu ramybės. Nes tik iš tikrųjų ją turėdami, galime džiaugtis gyvenimu.
Siela išskleidusi sparnus gali sklęsti ten kur nori tik tada, kai jaučiasi rami ir saugi... to visiems Jums ir linkiu - sielos ramybės.