 |
| good ideas |
Prieš kelias dienas perskaičiau, rodos, paprastus žodžius, kurie dar ir šiandien neduoda ramybės - ne mes renkamės mintis ir idėjas, o jos pasirenka mus: apsigyvena galvoje, širdyje, ar kokioje kitoje vietoje, jaukiai ten tūno, kartais duoda kokį netikėtą niuksą į šonkaulius, turbūt, kad nepamirštume jos... auga, formuojasi ir galiausiai subręsta. Subręsta tam, kad galėtų gimti visame gražume. Ir tos mintys bei idėjos tikrai nesirenka atsitiktinių praeivių. Klystate, jeigu taip manote. Jos sumanesnės ir daug gudresnės nei mes apie jas galvojame. Ir žiūrėk, jeigu kokia įkyri mintis nedavė ramybės, rodos, užmetėme ją, bet ji šast - pačiu netikėčiausiu momentu ir išlenda mums prieš akis, kaip kokia juoda katė, kuri visada ne laiku ir ne vietoje perbėga mums per kelią. Mintys skirtos materializuotis - anksčiau ar vėliau, visai nesvarbu. Svarbu, kad tas, kuris jas nešiojasi, nebijotų paleisti į dienos šviesą.
Manau ne vienas esate susidūręs su tokia nemalonia situacija, kai tu svarstai, ar verta, atidėlioji, bijai žengti žingsnį ir štai - jūsų idėja jau čia. Kažkas kitas nepabijojo leisti jai gimti ir pradėti klestėti - jau visai kitomis formomis ir spalvomis. Tada cimpinate nuleidęs galvą: "vėl ne man... pasisekė kažkam kitam". Kad to neįvyktų vėl ir vėl - imkitės iniciatyvos.
 |
| Do it! |
Kad ir kaip kartais baugu, nedrąsu ir rizikinga viskas atrodo. Tiesiog padarykite TAI! Ir net jeigu jūsų šviežut šviežutėlė idėja, išvydusi šviesą nejaukiai markstysis, bandys slėptis po tamsiais akiniais, atsikalbinės ir norės stypsoti jūsų užnugaryje - paleiskite ją. Tegul eina... gyventi savo gyvenimo.
Viktoras Hugo sakė: "Nieko nėra stipriau už mintį, kurią įgyvendinti pribrendo laikas".
Elizabeth Guilbert? Ką tik perskaičiau jos knygą apie kūrybigumą.
AtsakytiPanaikinti