Esu rašiusi apie tai, kad visi esame savo Didžiojo Gyvenimo filmo režisieriai, scenaristai ir, žinoma, pagrindiniai aktoriai. Rašiau ir apie tai, kaip dažnai NEsavo noru užsidedame kasdienybėje kaukes ir būname tais, kuo turime būti ir tokie, kokius mus nori matyti kiti arba į kokias gyvenimo scenas esame vedini susiklosčiusių aplinkybių...Šį kartą galvoju, KODĖL turime būti tuo, kuo nesame. Kodėl kažkas jaučiasi turįs teisę nurodinėti, kaip turi elgtis ir atrodyti, kaip kalbėti, kokias frazes vartoti..? Jeigu tau netinka žmogus - toks, kokį matai prieš save, tada jums tiesiog nepakeliui (!). Tas, kuris pamins save, savo nuomonę, įsitikinimus, požiūrį (jau nekalbu apie išvaizdą) - manau, niekada negalės jaustis gerai (iš tikrųjų GERAI!) ir jį lyg koks kirminas grauš kartėlis su galybe klausimų priešakyje: kam? Kodėl? Dėl ko tai darau? Grauš, kol beliks graužtukas. O šis juk irgi neatitinka visuomenės standartų, taigi, bus tiesiog išmestas, kaip panaudota nebereikalinga prekė ar savo laiką atitarnavęs daiktas. Labai sunku suvokti, kad šiuolaikinėje visuomenėje vis dar apstu tų, kurie nesikeičia patys, bet labai nori pakeisti visus aplink save. Žinoma, taip lengviau. Visada paprasčiau besti pirštų į kitą, nei susiimti pačiam.
Dvigubi standartai ir stipriai perlenkta lazda bandant pri(si)taikyti prie kažkokios neaiškios sistemos. Tam, kad taptum paklusniu sraigteliu, vykdančiu iš aukščiau nuleistus nurodymus. Tiesa, svarbiausia dalis čia - nieko neklausinėti, tiesiog vykdyti. Dar labai svarbu, kad netaptum degutu medaus statinėje, nes tada kyla pavojus, kad akylesni medaus valgytojai supras tai, jog ilgą laiką su tuo jų skanaujamu medumi buvo kažkas negerai: pridėta dirbtinių saldiklių, spalvos pigmentų, skonio stipriklių ir įvairaus plauko stabilizatorių, kurie užtikrintų skanautojams įprastą gero produkto bendrą vaizdą. Čia kaip su obuoliu, kuris netgi ir blizgėdamas gali slėpti ne vieną kirminą viduje. Taigi, teko "garbė" ir man paskanauti tokio obuolio... Labai nublizginta išore, deja, pradėjusiu pūti vidumi. Tik va, kažkaip nesinorėjo tapti vienu iš daugelio viduje besislepiančių uolių kirmėliukų.
Atrodo tiesiog dar viena diena, bet TOKIE potyriai ir daug daug apmąstymų po to, kad prigavau save galvojant: reikia ką nors daryti! Parašyti peticiją, laišką ar dar ką, kokiai nors "teisingumo ministerijai". Tegul sužino, kokie supuvę obuoliai tuose miestų sodeliuose ritinėjasi... Bet po to supratau, kad nieko gero iš to neišeitų. Nes, greičiausiai, būčiau apšaukta netikusia sodelio kiemsarge, kuri nepatenkinta, jog jai reikia surinkti tuos krituolius, nepagrįstai skundžiasi ir bando apšmeižti garbingą Sodininkę, kuri juk tikrai tik gerų tikslų vedina, iš altruistiškų paskatų augina rūšinius obuoliukus, pritaikytus tik gurmanų skoniui. Gink Die ne paprastuosius, skirtus maximos prekystaliams. Na, ir sėkmės jiems, kuriant muštruotų sodininkų imperiją... Mūsų žemdirbių šalelėj neprapuls gal. Ir jeigu išvengs maximos prekystalių, tai galbūt pasieks kaimynės Lenkijos, o ten tai jau tikrai galės džiuginti visus "skonio gurmanus" savo europietiškos veislės identitetu.Negaliu nepritarti Senekos minčiai: "Du dalykai teikia sielai daugiausia stiprybės: ištikimybė tiesai ir pasitikėjimas savimi".
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą