Oras šiomis dienomis toks nepastovus, beveik kaip ir mūsų politikai, kurie tai žarstosi pažadais, tai jų išsižada (priklausomai nuo laiko - prieš ar po rinkimų yra kalbinami). Per dieną oras pasikeičia keletą kartų ir tų pokyčių skalė tokia plati, kad vieną kartą pažvelgęs pro langą gali matyti tikrą pustymą dideliais sniego kąsniais, kitą - nušvitusią pavasario saulę ir lyg iš tavęs valiūkiškai besišaipantį po snygio likusį šlapią asfaltą. Kaip ten sakoma, nieko nėra pastovesnio už besikeičiančius orus..?
Ką gi, bet kokiu atveju, pavasaris. Gal kol kas labiau kalendorinis, gal tik mažose kasdienybės smulkmenose juntamas, bet pavasaris. Velykos, asmeniškai man, asosijuojasi su kaimu. Gerąja prasme: kai šildo pavasario saulutė, gali vaikštinėti pamiškėje ar pas močiutę kaime su lengva avalyne, šiltas Pietys plaiksto plaukus... kai kartu su tėčiu margini kiaušinius tais senais gerais tradiciniais būdais ir spurdi, kaip negali sulaukti to momento, kada išvyniosi iš kojinės margutį ir pamatysi, koks unikalus jis šįkart gavosi. Po to skubėsi apsikeisti margučiais su giminaičiais ir geriausiomis draugėmis... Nes tai mažas jūsų ritualas. Iš vaikystės.
Velykos mieste - kitokios. Net nežinau, gerai tai ar blogai, bet jos ne tokios saulėtos. Neturi TO kvapo ir jausmo. O taip norisi bent retkarčiais susigrąžinti tą vaikystės pieno ūsų saldumą.
Bet kokiu atveju, Šv. Velykos - atgimimas. Gamtos ir galbūt dar kažko daugiau. Kai nulyja tas tikrasis pavasario lietus, nugriaudi perkūnija ir plyksteli žaibas, pakvimpa tikruoju pavasario gaivalu. Ir viskas, rodos akimirksniu sužaliuoja, lyg net nebūtų buvusios žiemos.
Tad linkiu kuo greičiau sulaukti to tikrojo pavasario, kuris pakels mūsų šiek tiek nuvargusias nuo kasdienybės sielas aukštyn. Linkiu kiekvienam augti ir žydėti savaip. Tik nešvaistykite laiko veltui ;)
Gražių Jums pavasario dienų, mielieji!
Ką gi, bet kokiu atveju, pavasaris. Gal kol kas labiau kalendorinis, gal tik mažose kasdienybės smulkmenose juntamas, bet pavasaris. Velykos, asmeniškai man, asosijuojasi su kaimu. Gerąja prasme: kai šildo pavasario saulutė, gali vaikštinėti pamiškėje ar pas močiutę kaime su lengva avalyne, šiltas Pietys plaiksto plaukus... kai kartu su tėčiu margini kiaušinius tais senais gerais tradiciniais būdais ir spurdi, kaip negali sulaukti to momento, kada išvyniosi iš kojinės margutį ir pamatysi, koks unikalus jis šįkart gavosi. Po to skubėsi apsikeisti margučiais su giminaičiais ir geriausiomis draugėmis... Nes tai mažas jūsų ritualas. Iš vaikystės.
Velykos mieste - kitokios. Net nežinau, gerai tai ar blogai, bet jos ne tokios saulėtos. Neturi TO kvapo ir jausmo. O taip norisi bent retkarčiais susigrąžinti tą vaikystės pieno ūsų saldumą.
Bet kokiu atveju, Šv. Velykos - atgimimas. Gamtos ir galbūt dar kažko daugiau. Kai nulyja tas tikrasis pavasario lietus, nugriaudi perkūnija ir plyksteli žaibas, pakvimpa tikruoju pavasario gaivalu. Ir viskas, rodos akimirksniu sužaliuoja, lyg net nebūtų buvusios žiemos.
Tad linkiu kuo greičiau sulaukti to tikrojo pavasario, kuris pakels mūsų šiek tiek nuvargusias nuo kasdienybės sielas aukštyn. Linkiu kiekvienam augti ir žydėti savaip. Tik nešvaistykite laiko veltui ;)
Gražių Jums pavasario dienų, mielieji!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą