Poilsis...

Žiūriu ir negaliu atsižiūrėti, kaip palaimingai (jau kokia trečia valanda) miega mūsų prancūzaitė... Įtariu panašūs jausmai apima mamas, žiūrinčias į miegančius kūdikius :)) Tokia ramybė, atsipalaidavimas ir jaukumas. Ilsiuosi ir aš. Nors labai stengiausi nepasiduoti ir bandžiau sau įteigti, kad viskas gerai, kūnas pasakė stop. Užtenka. PAILSĖK. Nurimk. Pasaulis nesugrius jeigu keletą dienų pagulinėsi namuose ant sofutės. Turbūt teks pripažinti, kad šįkart kūno nuosprendis - teisingas.
Bet aš nebūčiau aš, jeigu susisukčiau į chalatą ir visą dieną miegočiau. O nepaklota lova man tikro sirgimo simbolis, kai rodos užuodi namuose kažką pasiligojusį... todėl, tik pasitiesiu minkštą pleduką, pasimetu pora patogių pagalvėlių, keičiu vieną po kito arbatos puodelius ir naudojuosi išmaniojo teikiamais privalumais. O vienas kitas įrašas tinklaraštyje, manau, nepakenks. Juk žodis gali ir gydyti, tiesa?

Pasak Erich'o Fromm'o: "Poilsiaudamas žmogus persikelia į žmonijos laisvės būseną, kuri išsipildys kada nors ateityje. Žmogaus santykis su gamta ir su kitais žmonėmis yra paremtas harmonija, santarve ir neliečiamumu. Darbas simbolizuoja konfliktą ir disharmoniją; poilsis reiškia kilnumą, santarvę ir laisvę." Taigi, tikiuosi, kad mano kūnas atgaus jėgas ir galėsiu lėkti pasitikti tikrojo pavasario.