Tyliomis naktimis
skamba skardūs skiemenys žodžių
Ir sakai negali, nes
jau pavargai, kol keliavai
Murzinų debesų
bedugne.
Ir nematei Tu ten tų,
Kurie galėtų būti
drauge.
Sumišai.
Paskendai lietuje,
Bet tikėjimo sėmeisi
tikrame žmoguje.
Kaip nyku būt
tyloje...
Sustatyti laukia
garsai eilėje.
Praveri burną ir jie
jau ore – išsilieję jausmų siužete.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą