Na, sekmadienio mintys lyg ir tampa gražia maža jaukiai jaukia tradicija... kavos puodelis šalia, mintys irgi savo vietoje, gera sekmadieninė muzika, ko aš dar laukiu? Laikas pradėti ;)

Nežinau, kaip Jums, bet man patinka kelionės. Ne, ne tos kasdienės, aprėpiančios geriausiu atveju tris keturis taškus, kuriuos dėl vienokių ar kitokių priežasčių TURI aplankyti, bet tos tikrosios. Kelionės, į kurias išsiruoši kraudamas bent jau rankinio bagažo reikalavimus atitinkančią kuprinę. Kai kūnu bėginėja šiurpuliukai nuo nežinomybės, nuotykio troškimo, o gal NEpamiršto seno/naujo prisiminimo... Man patinka tas ruošimasis, kai žinai, kad viskas tik prasidės! Kelionėse: atostogų, gyvenimo ar kelionės į save visada svarbiausiu laikiau tą procesą - judėjimą, nes ne pasiektas tikslas teikia patį didžiausią pasitenkinimą, o kelionė jo link.
Panašiai yra ir su kelione į save. Suvoki, kad ne tikslas svarbus, ir tikrai ne trumpiausias ar greičiausias pasirinktas maršrutas, nes kaip žinia, žmogaus vidaus žemėlapio GPS navigatorius - dar neišrastas.
Nors šiuo metu gal mieliau gerčiau lavazzą kur nors Forcelloje, savam balkone ar saulėtoje terasėlėje, bet esu čia ir bandau išmokti mėgautis kelione į save. Čia priešingai nei skrendant konkrečiu maršrutu, nėra nei bilietų, nei tikslaus pakilimo/nusileidimo laiko, nei garantuoto malonaus sutikimo, ką jau kalbėti apie kelionės trukmę... Net nežinau, baugina ar žavi ta nežinomybė. Tokiems dalykams, kaip knaisiojimuisi po save netgi yra (galimai) galintys padėti specialistai - asmeninių pokyčių konsultantai, kuriems žmonės moka milžiniškus pinigus už tai, kad gautų tą neišrastą GPS'ą po save patį.
Tikėjimas, aišku, labai stipri jėga. Kaip ir saviįtaiga. Turbūt tie, kurie kreipiasi į šios srities specialistus jau išbandė beveik viską, taip ir neatrado to kelio į save, todėl ryžtasi būti pakonsultuoti. O gal tiesiog yra vedami smalsumo, na, ir gal turintys šiokį tokį materialinį perteklių (mano subjektyvia nuomone).
Šiuo metu spauda atkapstė ir vieną tokią lietuvaitę - būtent asmeninių pokyčių konsultantę, kuri visame pasaulyje teikia asmenines konsultancijas tobulėjimo siekiantiems žmonėms. Na, neslėpsiu, žiūriu į gražią, iš straipsnio turinio dar galbūt ir protingą 29 metų moterį, gyvenančią šiuo metu Ibisoje, skaitau jos mintis, kad "mūsų gyvenimo vedlys turėtų būti ne baimė, o intuicija" ir kokiais 60proc patikiu, kad galbūt ji tikrai turi tą GPS navigatorių kelionei į save. O gal tiesiog sklandžiai dėsto mintis, filosofines metaforas apjungtadama tai gyvenimo ir kelionių patirtimi? Juk dauguma jos klientų - intelekto kaip žinia labai nesužaloti amerikiečiai, turtų nesuskaičiuojantys, bet savos laimės neatrandantys oligarchai ir tik vienas kitas viltį praradęs paprastas žmogelis, vargu ar galintis sau leisti tokias asmenines konsultacijas.
Bet kokiu atveju, 100proc jai pritariu dėl skatinimo ieškoti gyvenime kokybės, o ne kiekybės. Štai keletas teiginių ir jei daugumų jų Jums tinka, Jūsų gyvenimas yra kiekybinis. Tai gal jau pats laikas būtų pereiti prie kokybės?

• daug ką darote todėl, kad reikia, ne todėl, kad norite
• nuolat jaučiatės pavargę, suirzę ir apatiški
• dažnai kaltinate aplinką dėl savo neįgyvendintų planų
• viskam trūksta laiko, bet tikitės, kad rytoj bus geriau
• atidėliojate priimti svarbius gyvenimo sprendimus
• meluojate aplinkiniams, nes nenorite ar bijote pasirodyti nemandagus
• kad ir kiek dirbtumėte, atrodo, kad pinigų vis tiek neužtenka
• keliate per daug reikalavimų ir sąlygų savo mylimam žmogui