Eglės užrašai jums

Koks nuostabus rytas, kai pažadina ne žadintuvas (dažnai rodantis nesuvokiamus skaičiukus), o saulės spinduliai besiskverbiantys į kambarį pro tankią žiemos užuolaidą. Geeeera! O, kad visi, na, bent jau dauguma rytų būtų tokie lazy :) Kai nereikia lėkti pasitikti kažkur nuolatos skubančio laiko, bėgti į nuvažiuojantį autobusą, vos atgaunant kvapą nuo žiemos šaltuko kutenančio nosį... Kai gali neskubėdama pati su savo mintimis gulinėti šiltame patale, flirtuoti su prasidedančia diena ir šypsotis, nes laukia nuotykis. Dienos nuotykis. Jo kartais tenka ieškoti, giliai kapstant, kad surastum, kas buvo tos dienos vinis, o kartais pakanka nubusti ir tiesiog būti pasiruošus nuotykiams :)

Kai ryte pakanka saulės spindulių šypsenai, pagalvoju, kad gal jau perpratau bent dalį gyvenimo paslapčių ir išmokau pasidžiaugti tuo esamu momentu - čia ir dabar. Nors pavyksta ne visada, bet stengtis verta ;) Tas žinojimas keistas, bet malonus, kad užtikrinčiausias dalykas, kurį turi - tai ši akimirka. Galima taip smarkiai glausti prie krūtinės praeitį, kad glėbyje nebelieka vietos dabarčiai (J. Glidewell), bet aš taip gyventi nenoriu. Kaip O. Vilde teigė "Praeitis žavi tuom, kad ji praeitis".