Paskubėk

Gieda rytas

Saulės užtemdytoje žiemoje.

Virš laukų pakilusio speigų pakeleivio

Sidabro pirštais vedžiotas raštas dyla lange…

Miršta malda.

Nuo svetimų ašarų sulietas sniegas

Lašnoja į virpančias širdis.

Tiesiu į dangų rankas…

Gal kas sušildys, gal kas supras

Išsilieju vėjų nugairintoje rimtyje.

Ir kalba šlapios snaigės delne.

Iš akių ruošiasi pabėgti sumišusios iliuzijos.

Ausyse vis skamba kvaila vandeniu virtusių pusnių daina.

Ir šiame ryte šalia kvapnios arbatos lėkštelėje neradau padėto jaukumo,

Nesupratau į kokias pievas per naktį pabėgo ryškios gyvenimo spalvos.

Nesulaikiau byrančių ašarų.

Į juodą naktį išėjo šilti, geri jausmai.

Žinau, jie pasiklydo

Ir rytui atėjus nebegalėjo grįžti pas mane.

----------------------------

Bet aš taip ir likau gulėti patale.

Nepakilau į dangų ir nesurišau pamišusios saulės.

Nesugaudžiau tų paklydusių meilės aidų.

Na ir kas, kad buvau Tau pažadėjusi atnešt saujelę kvepiančių aviečių.

Dar nebuvau miške…

Rankas ir kojas surakino žiema.

O Tu eik. Eik eik tolyn nuo manęs.

Bėk į nebūtį, gal ten surasi mano išbarstytus sapnus.

Parnešk juos man. Sudėk į ilgesio delnus.

Aš jau galbūt būsiu nuėjus į mišką ir parnešus Tau krepšelį aviečių.

Paskubėk… Juk galiu numirt belaukdama.