#ContactForm1 { display: none ! important; }

2014 m. rugpjūčio 23 d., šeštadienis

Mes pakeliui namo...

Prisimenate, ką esu sakiusi apie norų sąrašiukus? Kad užrašytos ar tam tikrais atvejais išsakytos mintys materializuojasi. Kad kai labai labai ko nors nori - tai ima ir įvyksta. Arba ne. Tuomet, dar ne laikas.
Šiomis dienomis daug keistų minčių galvoje: kur tas tikrasis kelias, net ne kelias, autostrada, kur būtų galima lėkti didesniu nei leistinas greitis; ar tikrai esu ten, kur turėčiau būti; ar likusį gyvenimą noriu daryti tik tai, ką darau dabar... Kas pasakys kur ieškoti atsakymų? Laukiu. Ženklų, parodysiančių kur link toliau keliauti. O kol laukiu sudarinėju sąrašus, su keisčiausiomis svajonėmis ir gal kiek absurdiškais ketinimais. Dar tuose sąrašuose daug realių dalykų iki kurių lyg ir nėra toks kalnuotas kelias, bet vis dėlto - žvyrkelis, ne asfaltuota (kolkas).

Galvoju. Apie namus ir jų intymumą. Ne apie namų šeimininkų intymumą, o apie pačius namus. Nes pravėrus namų duris, na, įžengus į svetimą teritoriją kartais juk apima keistas jausmas (ar čia tik man vienai taip būna?). Jausmas, kad patekai į svetimą gyvenimą, kitą pasaulį su savomis taisyklėmis. Namuose esantys daiktai pasakoja istorijas. Ką ten daiktai, net sienos gali daug pasakyti apie tuose namuose gyvenančius. Sofa, kėdė, paveikslas. Gražiausia kada nors matyta stiklo vaza su šviesoje spindinčiais įrėžimais stikle. Gėlė vazone. Kilimas ant kurio stovime. Namai turi savo spalvas ir kvapus. Keistenybes būdingas namų gyventojams ar provokuojančias detales, kurios užmina mįslę ir galbūt net ne vieną.

Namai. O taip, aš noriu namų. Savų namų. Su ne bet kokiais - po vieną po du, o išsirinktais gražiais indais. Su storo stiklo stiklinėmis ir grakščiomis plonutėmis taurėmis. Su pasteliniais dubenėliais ir linksmomis rankų darbo keramikinėmis glazūruotomis lėkštėmis. Su daugybę jaukių pledų - pagal nuotaiką. Su jausmus kutenančiomis nuotraukomis. Su šypseną keliančiais asmeniniais daiktais ir dėžutėmis į prisiminimus. Su sienomis tokiomis, kokių MES norime ir kokias patys dažysime. Su meile išsirinktais audiniais...

Žinau, kad mano vyrui nė pusės tiek nereikia, na, visų tų estetiškų, gražių, išskirtinių dalykų, nes juk galima atsigerti vandens iš puodelio, jeigu nėra stiklinės šalia (ko aš niekada negalėsiu suprasti!:)). Arba galėtume iki nukritimo ginčytis, koks skirtumas iš kokio puodelio gerti arbatą ar kavą. O taip, man skirtumas yra ir galvokite, ką norite, bet aš turiu savo KAVOS ir ARBATOS puodelius ir jie tikrai nėra tokie patys ;) Žinau, kad vyrui, kaip ir daugeliui kitų vyrų pakaktų tiek, kiek reikia. O man norisi to "dar trupučio", kad būtų jauku. Ir tai nėra nei blogai, nei gerai, nes tokių porų pasaulyje, spėju, milijonas, gal net keli. Jo minimalizmas priverčia mane pagalvoti, ar tikrai nereikia to "dar trupučio" ir, žinote, kartais nereikia (o kartais būna būtina). Dar žinau, kad mes abu sutariame dėl namų sąvokos. Kad tai vieta pasislėpti nuo visų negandų, kartais užknisančios kasdienybės, tai tarsi saugumo zona, kur nedega jokie "deadline". Kur kartais nereikia kalbėti vien tam, kad užpildytum tylą, nes gera pailsėti nuo garsų srauto. O kartais norisi rėkti ir kalbėtis, daug juokauti ir plepėti. Namuose galima viskas: būti susivėlusiems, vienmarškiniais... ir vistiek būti fainiems :)
Noriu namų pasakojančių istoriją - jaukią, šviesią, linksmą, rūpestingą, išmintingą ir mielą. Noriu kasdien tuose namuose sukurti šimtus kitų istorijų, kurios nuspalvins mūsų kasdienybę. Noriu tikrų namų... ir žinau, kad būtent tokie kažkur mūsų laukia. Tereikia surinkti akmenis pakelėje į juos.

2014 m. rugpjūčio 16 d., šeštadienis

Kokią žinią kiekvienam mūsų neša "selfie"?

Angliškai selfie – autoportreto nuotraukos pavadinimas – buvo paskelbtas anglų kalbos metų žodžiu (o tai "atradimas"!), o socialiniuose tinkluose tokio tipo nuotraukomis dalijasi visi – nuo paprastų žmonių iki pasaulinio lygio garsenybių, Holivudo žvaigždžių ir net prezidentų ar karališko kraujo turinčių šeimų narių. Asmenukių darymosi mada užkariauja pasaulį, to nepaneigsi, bet psichologai rimtai susirūpinę, mat šis, rodos, nekaltas užsiėmimas gali virsti užuomina apie galimą ligą. Ekspertų teigimu, žmonės, kurie kaskart save fotografuoja daug kartų ir ieško geriausio rakurso, gali sirgti kūno įvaizdžio sutrikimu (angl. Body Dysmorphic Disorder, BDD). Tokį pomėgį turintys žmonės gali praleisti keliolika ar net keliasdešimt minučių, bandydami įamžinti idealią savo nuotrauką - asmenukę, kurioje nesimatytų išvaizdos trūkumų, kuriuos jie patys puikiai žino, nors kiti to nepastebi (arba priešingai, daugybę kartų žiūrėdami į to paties žmogaus asmenukes kaip tik išnarsto po plaukelį jį visą ir taip pastebi daugybę trūkumų, į kuriuos gyvai bendraudamas ar matydamas įprastas nuotraukas visai neatkreiptų dėmesio).  
Žinoma, viena kita asmenukė dėl įdomumo, savęs tyrinėjimo ar tiesiog noro kažkam kažką parodyti nėra blogai. Psichiatrai suskirstė šią maniją į tris stadijas, tad nereikėtų peržengti ribų, mielieji. Jeigu šiuo metu nerimastingai žvilgčiojate į išmanųjį ar PC ir galvojate, kad jau senokai (prieš keletą valandų) dalinotės su draugais savo nuotrauka bandykite racionaliai save įvertinti toliau skaitydami psichiatrų nustatytus selfie manijos požymius: pirmasis - fotografuoti save mažiausiai tris kartus per dieną, tačiau neviešinti nuotraukų socialiniuose tinkluose; antras - fotografuoti save mažiausiai tris kartus per dieną ir skelbti tas fotografijas socialiniuose tinkluose, norint atkreipti į save dėmesį; trečias - fotografuotis mažiausiai šešis kartus per dieną įtraukiant kitus asmenis, gyvūnus ar daiktus bei publikuoti visa tai socialiniuose tinkluose. Na, jūs dar čia ar jau nuskubėjote atnaujinti savo asmenukių albumo FB? 
Tiesa, yra ir ne tokių pesimistinių žinių iš psichiatrų. Viena tokių - ši manija turėtų greitai baigtis kaip ir visos kitos. 
O man kartais tikrai nuoširdžiai smalsu, kodėl ir kam, kokią žinią norėdamas perduoti žmogus darosi tuos selfius? Kad aplinkiniai matytų kaip gerai gyvena? Kokiais malonumais, džiaugsmais ar laimėjimais gali pasigirti šį kartą? Na gerai, KARTAIS merginų tarpe tikrai smalsu pastebėti, kaip kas ir kuo gyvena šiandien, bet tai neturėtų virsti liguistu užsiėmimu, kai pats gyvenimas atsiranda ne pirmoje, o antroje vietoje - jūsų fotoaparate. Vietoj to, kad tikrai nuoširdžiai pasimėgautumėte akimirka... Ir dar tie banalūs žodeliai po nuotrauka, įsprausti tarp įvairių hieroglifų: "me", "bučkis", "laiminga", "chilinam", "atostogos", "savaitgalis", "glamour" ir t.t.
Na, o dabar, apžvelgus psichologų ir psichiatrų nuomones, kiekvienam pagalvojus apie dažniausiai matomų žmonių asmenukes, ar kas nors man pasakys kokią, vis dėlto, žinią jos neša..?
Pirmieji „selfie“ manijos požymiai yra fotografuoti save mažiausiai tris kartus per dieną, tačiau neviešinti nuotraukų socialiniuose tinkluose. Antroji – fotografuoti save mažiausiai tris kartus per dieną, tačiau skelbti fotografijas socialiniuose tinkluose norint atkreipti į save dėmesį. Ir trečioji stadija – fotografuotis mažiausiai šešis kartus per dieną įtraukiant kitus asmenis, gyvūnus ar daiktus bei publikuoti nuotraukas socialiniuose tinkluose.
Visą straipsnį galite rasti http://www.balsas.lt/naujiena/784007/geriausi-pasaulio-psichiatrai-pateike-isvadas-apie-selfie-manija
Pirmieji „selfie“ manijos požymiai yra fotografuoti save mažiausiai tris kartus per dieną, tačiau neviešinti nuotraukų socialiniuose tinkluose. Antroji – fotografuoti save mažiausiai tris kartus per dieną, tačiau skelbti fotografijas socialiniuose tinkluose norint atkreipti į save dėmesį. Ir trečioji stadija – fotografuotis mažiausiai šešis kartus per dieną įtraukiant kitus asmenis, gyvūnus ar daiktus bei publikuoti nuotraukas socialiniuose tinkluose.
Visą straipsnį galite rasti http://www.balsas.lt/naujiena/784007/geriausi-pasaulio-psichiatrai-pateike-isvadas-apie-selfie-manija
Pirmieji „selfie“ manijos požymiai yra fotografuoti save mažiausiai tris kartus per dieną, tačiau neviešinti nuotraukų socialiniuose tinkluose. Antroji – fotografuoti save mažiausiai tris kartus per dieną, tačiau skelbti fotografijas socialiniuose tinkluose norint atkreipti į save dėmesį. Ir trečioji stadija – fotografuotis mažiausiai šešis kartus per dieną įtraukiant kitus asmenis, gyvūnus ar daiktus bei publikuoti nuotraukas socialiniuose tinkluose.
Visą straipsnį galite rasti http://www.balsas.lt/naujiena/784007/geriausi-pasaulio-psichiatrai-pateike-isvadas-apie-selfie-manija

2014 m. rugpjūčio 1 d., penktadienis

Gyvenimo lošėjai

Ne, šį kartą aš ne apie tuos, kurie perka momentinius loterijos bilietus ir bando save įtikinti neprarasti vilties mažuose dalykuose (nes jei prarasi viltį mažmožiuose, vargu ar pavyks tikėtis stebuklų dideliuose dalykuose). Ir ne apie tuos, kurie metų metus visą savaitę prieš sekmadienį perka Teleloto bilietus, nes paiso pasakymo "Jeigu nori kada nors ką nors laimėti, žmogau, tai bent loterijos bilietus pradėk pirkti!" Ir net ne apie tuos, kurie jau turi rimtą priklausomybę azartiniams žaidimams ir yra prasilošę, visų pirma, prieš save patį... Aš apie tuos, kurie drįsta lošti gyvenimą.
Gyvenimo lošėjai nebijo rizikuoti: kūryboje, kasdienybėje, darbe ar tuose, kaip kiti pasakytų, mažuose dalykuose, kurie pilką buitį priverčia pražysti įvairiaspalvėmis gėlėmis. Jei nuolat kliautumėmės tik racionaliu protu ir mąstytume logiškai, manau, nepavyktų sukurti nieko gražaus. Iš tikrųjų GRAŽAUS. Nes čia reikia jausti, pasikliauti intuicija. Aišku, atsiduodamas emocijoms rizikuoji pralaimėti, bet lošimas tuo ir žavus, kad negali 100 procentų iki galo nulemti rezultato. Lieka tas procentas ar pusė, kurie užkaitina kraują ir verčia daryti tai, ką pradėjai vedamas intuicijos...
Gyvenimo lošėjai yra jautrūs juos supančiai aplinkai ir žmonėms. Pilni gyvenimo syvų. Kupini entuziazmo ir optimizmo. Nes juk pesimistai nelošia. Jie nusivylę ir net netiki, kad kada nors ir jiems gali pasisekti. Tikrieji gyvenimo lošėjai į pasaulį žengia atvira širdimi, net jeigu labai stipriai rizikuoja, kad ją kas nors išplėš ir sudrąskys į gabalėlius. Jie netūno susigūžę pakalnėje, o ryžtingai kopia į kalną, net jeigu ir suvokia riziką suklupti nepasiekus aukščiausio taško.
Žinoma, kad rizikuodamas, nesvarbu ar kasdienybės smulkmenose ar didžiausiuose kanjonuose, gali pralaimėti. Prarasti viską, išbarstyti po smiltį paskutines sielos dulkes. Šioje vietoje yra svarbu, ką statai: autoritetą, sąžinę, įsitikinimus, santaupas... Kiekvieną kartą statymą ir jo vertę pasirenki PATS.

2014 m. birželio 28 d., šeštadienis

Vertingiausia dovana žmonėms po išminties yra draugystė

Cukraus pudra ir ką tik iš orkaitės ištrauktos putlios auksinės spurgytės. Braškės ir grietinėlė. Cinamonas ir obuolys. Vynuogė ir minkštas, burnoje tirpstantis gabalėlis sūrio. Riekelė šviežios duonos ir truputis naminio saldžios grietinėlės sviesto. Plonyčiu griežinėliu itališko prosciutto apvyniotas sultingas melionas... Ideali pora! Šios draugystės gyvuoja nuo neatmenamų laikų, todėl yra tikros ir laiko (bei skonio) patikrintos. Virtuvėje visada viskas pakankamai paprasta :) O kaip gyvenime?
Tikra draugystė - retas reiškinys šiomis dienomis. Psichologai teigia, kad pavyzdžiui, vaikų draugystės yra "augančios": nuo "duosiu tau saldainį, todėl būsi mano draugas" iki piktavališko manipuliavimo tiek bendraamžiais tiek suaugusiais. Didmiesčiuose gyvenantys jaunosios kartos atstovai laiko save individualybėmis, cosmopolitais, kuriems draugai tik be reikalingi konkurentai arba prašalaičiai, užsukę trumpam į jų gyvenimus tam tikrais etapais. Gal tik vyresnės kartos atstovai vertina tikrą bendravimą ir draugą šalia. O aš, nesu nei miestietė, nei senosios kartos atstovė, nebesu jau ir vaikas (gal tik širdyje)... bet žinau, kad draugystė yra tai, ką branginu ir saugau.
Kiekvieno žmogaus gyvenime būna įvairių etapų, naujų vietų, pažinčių, kompanijų, kuriose mezgasi draugystės, bičiulystės ar partnerystės. Ir tai normalu. Žmonės keičiasi - vieni ateina, kiti išeina...kas trumpam, o kas negrįžtamai. Ir nebūtinai to žmogaus nelieka šioje Visatoje, galbūt jis išnyksta tik nuo tavo mindomos žemės paviršiaus su pasilikta teise sugrįžti. Ir tie žmonių srautai kartais priverčia klaidingai manyti, kiek daug draugų turi. Pažįstamų taip, bet artimų bičiulių, jei ir turime, tai keletą, mažą saujelę, kurią turime saugoti.
Kai kalbu ar galvoju apie draugystę, visuomet vaizdiniuose matau vaikystės kiemą, balčiausių jazminų krūmą, kurio kvapas, žydint baltiems žiedams, net kvapą gniaužė... karstykles, pievelę, pilną "kiškio kopūstų", lėlių namus. Ir visa tai buvo mūsų mažas pasaulis, kuris tuomet rodėsi neaprėpiamai didelis. 
Draugystė man - pieno ūsai, pokalbiai iki nakties, ilgi pasivaikščiojimai, ausinuko dalybos, kai vienai tenka viena ausinė, kitai - kita ir klausomasi tos pačios mėgstamos dainos. Draugystė tai patylėjimai ir draugo ranka tavo delne. Tai galimybė užbaigti nutylėtą sakinį ir sudvejojus paklausti patarimo. Draugystė tai padovanota savosios širdies dalelė - visiems laikams, be teisės ją susigrąžinti.
Mergaitiški juokai ir pažadai, kaip bus, kai būsime suaugusios. Laiškai. Sudėti į dėžutę nuo sausainių... Užrašų knygutėse ir dienoraščiuose nugulę užrašai - prisiminų jūros. Laiko žymės fotografijose ir senuose albumuose. Ir dar daugybė dalykų, kurie sutelpa vien pažiūrėjus į Draugo akis.

Niekas ir nesakė, kad bus lengva

Savaitė buvo ne iš lengvųjų... Kai likus nepilnai trims savaitėms iki tos "Big day" sužinai tai, ko negalėjai numanyti ar jokiame priešvestuviniame košmare susapnuoti, tai nutinka ir belieka eilinį kartą ieškoti išeities. Juokas pro ašaras. Ir visa laimė, kad laimingos pabaigos būna ne tik pasakose.
Žmogus keista būtybė: negerai, kai gyvenimas tampa nuobodus ir nuspėjamas lyg oras tropikuose, tačiau negerai ir tada, kai visko tiek daug, kad vos spėji aprėpti. Norisi viduriuko, o čia ir vėl ne pagal norus - gyvenimas primygtinai įsiūlo kraštutinumus. Na, ir laviruoji žmogus gi tarp tų slalomo vingių. Priminkit, kaip skamba lietuviška patarlė? "Reikia druskos pūdą suvalgyti, kad..." Tai nuoširdžiai tikiuosi, kad šių dienų savąją porciją druskos jau suvalgėme ir galėsim pradėti po truputėlį laižyti medų :)
Gyvenimo druska - gerai. Neleidžia pasinerti į letargą ir anksčiau laiko sustabarėti. Turi mąstyti, mąstyti ir dar kartą mąstyti. O kai mąstai, randi sprendimus. Ir tikrai, matyt, niekas nevyksta veltui... tik kartais būna per anksti suprasti, kas ir kodėl. Bet laikas tam ir skirtas, kad parodytų.
Na, kaip bebūtų, išbandymai yra tam, kad juos įveiktume. Ir skiria juos mums tokius, kokius pajėgiame pakelti. Kiekvieną kartą įveikiant sunkumus galvoji, kad blogiau nebūna. Būna ir dar kaip būna. Tad turime kiekvienas lygiai tiek, kiek skirta - nei daugiau nei mažiau, nes "Nėra tokios kliūties, kurios negalėtum peršokti, iššūkio, kurio negalėtum įveikti, baimės, kurios nepajėgtum nugalėti, kad ir kaip neįmanoma tai kartais atrodo." /Erin Brockovich/


2014 m. birželio 20 d., penktadienis

Kultūros paieškos

Kultūra - visa, kas sukurta visuomenės fiziniu ir protiniu darbu: materialinė (medžiaginė) k., dvasinė k., nacionalinė k., senovės graikų k., kultūros istorija. Arba - išsiauklėjimas, išprusimas, pasiektas tobulumo laipsnis.
Šių dienų aktualijos - kasmetinis Vilniuje vykstantis festivalis "Tebūnie naktis", kultūrų savaitė, kiti kultūrai skirti meniniai renginiai. Važiuodama po darbo autobuse išgirstu (net to nenorėdama, nes pokalbis - labai garsus) pokalbio telefonu nuotrupą: "Tu ką?! Gi šiandien Vilnius nemiegos, varom pasikultūrinti!". O tipinės šių dienų tuštutės pasikultūrinimu jau vadina ir visos dienos kaukšėjimą 12 centimetrų pakulne visuose įmanomuose prekybos centruose. O ką, kas paneigs, kad lankymasis prekybos centruose, kur tiek naujo gali sužinoti, pavyzdžiui, grožio aktualijas, naujausias madų tendencijas, nėra "kultūrinimasis"? ;)) Juokas pro ašaras, bet tas žodis "kultūra" šiai dienai toks nuvertėjęs atrodo, kad tikrai norisi verkti.
Nereikia toli ieškoti pavyzdžių: kai kurie tėveliai ateidami ir išeidami iš darželio teritorijos net negeba išlementi elementaraus pasisveikinimo/atsisveikinimo, ką jau kalbėti apie rišlia kalba dėstomas mintis viena ar kita tema. Reikalauti. Pulti. Garsiai rėkti. Va štai kaip dažnas šių dienų žmogus suvokia kultūrą. Nes "Aš galiu! Esu drąsi asmenybė!". Ir tokiems visai nesvarbu, kas ką galvoja ir kodėl jų nenori iš tikrųjų išklausyti, nes apie išsiauklėjimą ir kultūringą elgesį jie deja nėra girdėję... O vat būtent tokie po to garsiai rėkia į telefoną viešajame transporte, kad laikas "kultūrintis".
Žinau, kad visi esame skirtingi, kad turime savitą nuomonę visais (ar beveik visais) klausimais, daug žinome (tie, kurie domimės) ir priešingai nei ujamų bendruomenių sociumo nariai, gebame interpretuoti tas turimas žinias. BET vis dėlto, turėtų būti temų ir klausimų, dėl kurių didžioji dauguma turėtų sutarti. Vienas tokių - kultūra. Visų pirma - elgesio, o tik po to sukurtoji visuomenės: meninė, dvasinė ir kita.
Kol stokosime kultūros kasdienybėje: šeimoje, bendravime vieni su kitais, darbuose, gatvės situacijose... tol negalėsime būti pilnaverčiai bendruomenės nariai. Ir ką jau kalbėti apie visuotinį kultūrinimą(si).

Jei žmonių širdyse nėra kultūros, tai niekur jos ir negali būti.
/Ž. Diuhamelis/

2014 m. birželio 13 d., penktadienis

...kam atitenka laimė


Tie, kurie gauna, paprastai nebūna laimingi; laimė atitenka duodantiesiems, jūs tiesiog perduodate kitiems truputėlį savęs – kilnų aktą, naudingą idėją, padėkos žodį, paramą sunkią akimirką, supratimą, laiku išsakytą pasiūlymą. Jūs tarsi paimate kažkokią savo proto dalelę, papuošiate ją savo širdies taurumu ir įdedate tai į kito žmogaus protą ir širdį. /Ch.H.Burr/