Neabejoju, kad dauguma mūsų skaito žurnalus, peržvelgia bent pagrindinių savaitės ar mėnesio įvykių naujienas (kurių dažna teigiame neskaitančios, nes tai - laiko gaišatis... ), žiūri tas pačias laidas apie žmones, kurie kaip ir nusibodę (nes kiek per dažnai sukasi mūsų TV ekranuose, žurnaluose ir dar velniai žino kur), bet kartas nuo karto būna įdomu pasižiūrėti, kiek jie pasistūmėjo į priekį, koks dabar jų gyvenimas ir pan. Ir kartais tampa tikrai lengviau išgirdus, kad net ir tos fotosesijų merginos, žurnalų puslapių herojės, laidų kūrėjos ar interviu "davėjos "gyvena tokį patį gyvenimą, kaip visos mirtingosios moterys. Man patiko vienos prieštaringai vertinamos personos pasisakymas, kad namuose visos moterys vienodos: visos mes vaikštome su patogiais treningais, plaukus susirišusios į uodegėlę ar kuoduką, nesikeliame valandą anksčiau už vyrą vien tam, kad su nepriekaištingai gaiviu dienos makiažu grįžtume į lovą dešimt minučių iki vyrui pabundant. Visos mes tvarkome namus, atliekame tuos banalius, bet taip reikalingus buities darbus: plauname, skalbiame, lyginame, valome dulkes... nebent namuose galime leisti sau namų tvarkytoją. Visos du, tris ar bent kartą per dieną gaminame šiltą maistą šeimai. Kad ir su kokiu dailiu manikiūru vaikščiotume per daug nesispyriodamos plauname indus. Rūpinamės namais, vaikais, šeima nepriklausomai nuo visuomenės statuso ar užimamų pareigų. Nes namuose mes - žmonos, mamos, šeimos židinio kurstytojos ir namų jaukumo kūrėjos bei puoselėtojos... ir nieko čia nepakeisi, tokia ta Gamta. O prieš ją papūsti sunku, nors, yra nenuleidžiančių rankų šiuo klausimu. Ir žinote ką, įdomiausia, kad dėl visų tų buitinių dalykėlių nesame mažiau mylimos savo vyrų, mažiau gerbiamos vaikų ar kitų šeimos narių. Priešingai. Ir pačios, manau, jaučiamės visa tai darydamos ne taip blogai, kaip kartais norisi nupiešti karikatūristams vaizduojant namų šeimininkes. Reikia mokėti įžvelgti teigiamas puses, visa kame. Ir paversti tai ne kažkokia prievole, o Moters gauta privilegija prieš vyrus. Kurie tikrai neprilygsta mums Namų (iš didžiosios raidės ne veltui, nes tai ne vien sienos ir grindys) kūrimo, puoselėjimo ir saugojimo vaidmenyse. Ir kas labiausiai džiugina šioje situacijoje, kad vyrai tikrai, manyčiau, labiau džiaugiasi po darbo radę į jaukų "treningiuką" įsisukusią žmoną su šypsena veide gaminančią jam skanią vakarienę, nei matydami prie darbo stalo palinkusią, dailiu armani kostiumėliu pasipuošusią biuro darbuotoją, kuri neskaičiuoja darbo valandų.
Ir kokį gyvenimo variantą mes besirinktume, jis nebus nei blogis nei gėris, o tik jų buveinė; koks jis bus priklausys nuo mūsų pačių.
Geresniam gyvenimui nereikia efektyvumo, produktyvumo, reitingų ir rodiklių, nei ryškių šviesų - geresniam gyvenimui reikia lietaus ir šešėlių, mažų kasdieninių krizių, pasimetimo visiško (kartais), nejaukių pauzių, po kurių norisi juoktis, kartais reikia ką nors pamesti ir ką nors prarasti (daiktą, bet galima ir žmogų... ar kokį idealą... ), reikia neskubėjimo, atsipalaidavimo, privatumo. /R. Baločkaitė/
Ir tuomet jūsų susikurtame mažame pasaulėlyje būsite labiausiai mylima ir gerbiama už tai, kad mokate būti savimi, kad mokate net ir prie puodų ar su dulkių siurbliu rankoje nevirsti ragana ir, kad namų šeimininkė - bus tik vienas iš daugelio vaidmenų, į kuriuos jūs sugebate įsikūnyti.
