Tylos minutė

Paskutinės lapkričio dienos... Greitai prasidės adventas - susikaupimo, apmąstymo ir paslapčių metas. Šį vakarą po, regis, nesibaigsiančios dienos darbe pagaliau nurimau. Čia. Savyje. Sėdžiu su ausinėmis, kuriose The Dream Song, susisupusi šiltame plede (tiesiog, dėl jaukumo), ranka čiuopdama dilgėlių arbatą (o taip, nustebtumėte, kokia gardi gali būti dilgėlių arbata) skęstu vakaro ramybėje.
Šiandien turėjau galimybę "užuosti" artėjančias gražiausias žiemos šventes: prisiliesti prie pernykštės eglutės, sušildyti ją rankų darbo žaisliukais pagamintais iš džiovintų apelsinų skiltelių, prisivilioti geras mintis sapnų gaudyklėmis ir sukurti žmonėms bendrystės jausmą - kai vienija bendras tikslas.

Keista tyla. Laukimas: rytojaus, švenčių šurmulio, karšto šokolado skonio burnoje, lupamų mandarinų paskleidžiamo kvapo ore, draugo rankos savam delne, pokalbių prie židinio ir artimųjų šypsenų. Tylus laukimas to, ko negali apčiuopti, bet gerai žinai, kad kada nors tai virs netgi šiek tiek daugiau nei apčiuopiama.
Akimirka. Tokia trapi... čia ir dabar - esi arba ne. Ir kai susimąstai apie tą "o jeigu ne...", staiga duria skausmas peiliu. Skauda, nes gali taip ir likti nepasakęs to, kas labai svarbu patiems brangiausiems, gali nebepriglausti vaiko, nenubraukti ašarų ir prarasti galimybę pasakyti "viskas bus gerai" tam, kuris tikisi būtent šių žodžių, nebepaglostyti šuns ir nenusišypsoti tam, kuris visada kantriai laukia tavo šypsenos. Gali likti prisiminimuose, bet tai nebus tas pats, kaip būti čia ir dabar.
Tyla, kai esi tiesiog ramus viduje kitokia. Su ta tyla drauge pabūti gera. Ir nors žinai, kad už durų nekantraudamas laukia rytojus, neįsileisk, kol nepradeda įkyriai skambinti durų skambučiu. Lai palaukia, nes rytojus juk negali ateiti be šiandienos. Tiesiog negali. Kaip negali ateiti pavasaris nepraėjus žiemai, o pavasario niekada neaplenks vasara.
Viskas laiku ateina tiems, kurie moka laukti /Onorė de Balzakas/

Rankos gavo darbelio - individualūs užsakymai :)

Apyrankė "Color Rain"

Apyrankė "Paslapties skrynia"

Apyrankė "Colors of Autumn"

Apyrankė "Lucky day"

Love is Simple

Meile, akla jėga ir aklas nuotykis, gyvenimo – mirštančio karaliaus – švelnus juokdarys; nieko nėra tavyje gražaus ir viskas nuostabiai gražu; meile, pilna prakeikimų ir stebuklų, paprasta, žiauri ir dosni, dar negimusiems sukrauni dieviškas gėrybes ir pati sunaikini; tokia tu esi, palaiminta meile – vienintele, nepasirenkama; bepročiai tavęs vengia, o kas nevengia taip pat netenka proto. – J. Grušas.
Meilė - tas jausmas, kurio nesunaikina šimtmečiai, neištrina karai, nesuniokoja net didžiausios gamtos stichijos. Jausmas, kuriam aprašyti neužtektų viso Pasaulio medžių popieriaus lapams pagaminti. Jausmas, kurį nešiojantis užanty - tiesiog gera ir jauku. Jausmas, kuris šildo net žvarbiausią dieną...
Meilė net suklasifikuota į tam tikrus tipus: krikščioniškai draugiška, romantiška, erotinė, platoniška, broliška, motinos meilė, meilė sau, meilė Dievui ir t .t. Anot psichologų, egzistuoja spalvinis meilės tipų modelis, trikampio teorija ir panašūs dalykai. Kuo daugiau žinių, teorijų ar apibrėžimų kam nors paaiškinti išrandama ir užrašoma, tuo, atrodytų, viskas suprantamiau. Bet Meilei tai, manau, netinka. Kiekvienam ji sava, kiekvienas mūsų santykius su mylimuoju įsivaizduojame ir suprantame savaip, praleisdami visas teorijas per savą prizmę. Kitaip ir būti negali. Čia vienos ir nekintamos tiesos būti negali. Per daug subtilu. Trapu. Neapčiuopiama. Ir tuo pačiu TAIP stipru.
Sutikite, juokingai nuskamba klausimas "Už ką jį (ją) myli?" ir dar juokingiau, kai pašnekovas išgirdęs tokį klausimą ima rimtai ieškoti "Na tikrai, už ką gi aš jį (ją) myliu?!" Pradėjus taip "knaisiotis" po jausmus gali paaiškėti, kad gal ir nėra tokių labai svarių priežasčių tai meilei... Bet protingas žmogus, visų pirma, nepasiduos provokacijai "už ką?", visų antra, nenarstys savęs ir santykių ar TO jausmo po gyslelę, kad išsiaiškinti, vis dėlto "už ką". Reikėtų išmokti tiesiog mylėti. Čia kaip kvėpuoti. Kvėpuoji negalvodamas, kodėl taip darai. Tai diktuoja gyvo individo prigimtis ir jokių šalutinių paaiškinimų tam negalvojame. Tad kodėl turėtume racionaliai paskaičiuoti "už ką" ir "kiek" mylime? Juk Meilė yra Gamtos karūna. "Ji kuria skirtumus tarp visų būtybių, tarsi norėdama viską į save sugerti; ji viską išskiria, kad vėl viską sujungtų. Keli lašeliai iš meilės taurės atlygina visą kupiną kančių ir rūpesčių gyvenimą", teigė J. V. Gėtė.

Abejotino statuso dekoracijos

Ne pirmame interviu su žinamomis ir visuomenėje "gerbiamomis" (dėl tos neva visuotinos garbės, tiesa kyla abejonių) damomis girdžiu: "reikia vyrui netrukdyti", "kartais moteriai reikia tiesiog nieko nedaryti, tylėti ir laukti, kitaip tariant leisti vyrui dirbti ir mąstyti", "vyrą reikia gerbti ir jam tarnauti"... na, žinote, tas "tarnauti" mane turbūt nuginklavo galutinai! TARNAUTI?! Jos rimtai?!? Priminkite, kuriame amžiuje įstrigę esame? Čia kas, ponai ir ponios su dvaro samdiniais pašonėse? O gal dar gūdesni skaudžios (tikrąja ta žodžio prasme) vergovės atgarsiai nūdienoje? Jei girdėčiau ne savomis ausimis, sunkiai patikėčiau, kad šiandien yra moterų, kurios renkasi tokią tarnystės formą.
Taip, sutinku, kad vyrai yra tas mūras, tos sienos už kurių mes esame saugios, mylimos, gerbiamos ir todėl tiek pat saugančios, mylinčios ir gerbiančios. Klausau tų interviu ir, aišku, matau, dažnai blizgiuose žurnalų viršeliuose ir jų puslapiuose šmėžuojančias damas. Taip kalba tos, kurios pačios nejudindamos nė piršto gali leistis į kelionę Bahamuose (žinoma tokią kelionę finansuoja puikusis sutuoktinis, su kuriuo ir yra "pasirašyta" ta nuolankios tarnystės sutartis) ar rinktis "šopinimasi" Milane, ketvirtadienį, šiaip sau, dėl pramogos. Kalba damos, kurių vyrai sako dirbantys po 6-7 dienas per savaitę, kad būtų ne geri, o GERIAUSI verslininkai, kurie nepramiega progos užsidirbti (suprask, nevengia dirbti per "šventines" dienas, kai kiti tuo tarpu ilsisi). Nes laikantis tokio darbinio tempo gali pildyti visas savo "tarnaitės" užgaidas, pavyzdžiui, virtuvės baldus padaryti tokio pat rašto, kaip mylimosios rankinė ir paties avimi mokasinai.
Turtai ar gera finansinė padėtis iš esmės nėra blogybė. Tiesiog kartais mūsų "gerbiamieji" peržengia, mano manymu, sveiko proto ribas. Aišku, kai tikrai nuoširdžiai dirbi tiek daug, kad būtum tas geriausias ir tikrai tokiu tampi, turbūt nesvetimas tampa ir besaikis užgaidų (net ir kvailiausių) tenkinimas vien todėl, kad "aš galiu!". Na ir gerai, tebūnie... Tenkinkite tas užgaidas, jeigu tai jums suteikia laimės ar bent kiek pilnatvės gyvenime. Bet kaip su riba, kai moterys viešai dėsto, kokia neva ta tobula moteris turi būti šalia to, kuris "uždirba" joms gyvenimą. Dar dabar ausyse skamba tas "neduok Die vyrui trukdyti!"... Na, kita vertus, suprantama, dekoracijos gražiausios tada, kada tyli ir tiesiog atlieka savo pirminę funkciją - puošia.

Saugikliai laimingoms pabaigoms

Kai lėktuvas sklendžia reikiamame šuoliams aukštyje viduje dar sėdintys šuolininkai išklauso paskutinių instruktažo niuansų, kas susikaupę bando atrasti ramybę, kas maskuojasi linksmumo kauke ir taip bando save padrąsinti... Bet manau visi tikisi to pačio - laimingos pabaigos. Kad patirtų adrenalino antplūdį kūne ir širdyje, nusinertų tarsi nebereikalingą odą ore ir į žemę nusileistų kaip naujai gimę. Visose šiose žmogui svarbiose sekundėse ir minutėse svarbiausias sraigtelis - išsiskleidęs parašiutas. Elementaru, nes be šios dalies, nebus ir tos laukiamos laimingos pabaigos.
O kaip gyvenime? Šiapus, ant žemės. Kai nardai kaip žuvis tarp brakonierių kilpų, kad neįkliūtum kur nereikia ir vistiek stengiesi pasiekti savo tikslą. Arba kaip pelė žvelgdama į spąstuose esantį gardų kąsnelį bandai strateguoti, kaip jį pasiimti. Čia jau kaip kuris Jums labiau patinka apibūdinimas. Esmė ta pati. Ir žuvis ir pelė realiai, manau, laukia to įsijungiančio "saugiklio", kuris išgelbės nuo galimai nepalankiai susiklostysiančios situacijos. Parašiuto, kuris suveiks būtent tą akimirką, kai labiausiai bus reikalingas.
Saugikliai gyvenime suteikia galimybę rizikuoti, bet tuo pačiu suteikia ir galimybę reikiamu momentu ištraukti "draudimo polisą". O jeigu neturi draudimo, visada gali kliautis sėkme ir tikėtis, kad atsiras žmogus, kuris pasirodys reikiamu laiku reikiamoje vietoje. Čia panašiai kaip šokant parašiutu pirmą kartą, su instruktoriumi: užvaldytas adrenalino lyg ir esi pasiryžęs viskam, bet atėjus reikiamam momentui kaip saugiklis suveikia instruktoriaus patrauktas žiedas ir tą pačią sekundę išsiskleidęs parašiutas.
Kaip sakoma: "Skrydžio malonumui pajusti parašiutas nereikalingas, jis reikalingas, jei norėsi tai pajusti ir antrą kartą".

Kokį Tikro Vyro paveikslą piešia patys vyrai..?

Sakydama "Būti moterimi...ir išgyventi" jokiu būdu nenorėjau nuvertinti vyrų ar juo labiau pasakyti, kad būnant vyru, suprask, viskas lyg per sviestą. Manau, toli gražu taip nėra.
Ankstesnių laikų vyras turėjo pakankamai aiškiai apibrėžtus prigimtinius rėmus - "medžiotojas", "šeimos maitintojas". Iki šių dienų daug vandens nutekėjo... ir vyrų rėmai daug kartų buvo laužomi, vėl klijuojami, lipdomi naujai. Kas iš to gavosi? Naujų laikų vyrai.
Vienas nesenai atrastas savo Blog'o rašytojas, Mantvydas Leknickas teigia, kad "Tikras vyras niekada nemeluoja", na, turbūt turėjo galvoje, kad neturėtų meluoti. Tikrai taip, visos dailiosios lyties atstovės dabar linksi galva. Paprasta, bet, deja, net ši gudrybė pavergianti moteris vyrams nevisuomet perkandama. Dar pasak to pačio Blog'o autoriaus "Tikras vyras visada užleidžia vietą, visada apgaubia savo švarku moters pečius, niekada nežiūri į žemę, nes pasodintas ąžuolas stiebiasi dangaus link." Pripažinsiu, būtų tikrai džiugu jeigu aplink "augtų" būtent tokie ąžuolai. Juk tuomet ir "liepos" neprarastų savo prigimtinių savybių: grakštumo siūbuoti vėjyje ir nebijoti palūžti, nes šalia jų - ąžuolai. O M. Leknicko frazė "Tikras vyras niekada nesmogia iš nugaros, nes jis mėgaujasi paskutiniu priešo žvilgsniu" verta būti kaligrafiškai iškalta net ne patiltėse, bet ant miesto sienų, matomiausiose vietose. Nes tai, kas subtilu (turbūt daugelis pastebėjote Vilniuje bandymus nuspalvinti patiltes ir užrašus "Kodėl patiltės turi būti pilkos?" autorių apmaudą), ne visuomet pastebima subtilumo šalininkų. O dar jeigu vyrai ( na gerai, ne visi, bent jau dauguma), kaip teigia M. Leknickas nenutylėtų matydami savo giminės atstovo nedžentelmenišką elgesį, nors puikiai suvoktų šio pamokslo beprasmiškumą, tai gal tikrai turėtume Džentelmeno vardo vertų vyrų? O dabar laikykitės, mielosios (jeigu skaito vyrai, atleiskite, bet ši vieta, manau, dedikuota moterims) - anot M. Leknicko Tikras Vyras - "<...> santūrus, bet ir šarmingas, tikras vyras tai ne bicepsai ar milijonai banko sąskaitoje, tai ne žemas balsas ar šeriai skruostų zonoje, tikras vyras net gi ne prabangiame Armani kostiume įspraustas kūnas ar tiesiog stiprioji lytis. Ne, tikras vyras tai tas, kuriuo kiekvienas norime tapti. Pasiseka tik atkakliausiems." Po tokių žodžių netgi drįsčiau suabejoti, ar tai tikrai galėjo užrašyti vyras. Bet Blog'o autoriaus vardas ir pavardė, o ir profilio nuotrauka byloja, kad tai tikrai vyriškos giminės "atstovas spaudai". Galiu tik pasidžiaugti, nes esu maloniai nustebinta tokio mąstymo. Nors pati Blog'ą, kurį šiandien citavau, užmačiau ne taip ir senai, bet jis jau turi savo gerbėjų ratą ir panašu, kad visai ne mažą. Sveikinu ir nuoširdžiai tikiuosi, kad skaitanti auditorija ne vien moteriškos giminės. Galų gale, ne tiek svarbu, kurioje barikados pusėje esame, svarbu kaip mąstome, ko siekiame, kokią žinią nešame Pasauliui! Šį mano pasakymą labai taikliai ekranizuoja vaizdelis:

Būti moterimi...ir išgyventi. II dalis

Du pastaruosius mėnesius iš eilės žurnalai rodos nieko kito savo interviu nesirenka, kaip tik karjeros viršūnėje įsitaisiusias damutes: alaus daryklos gamybos ir technikos direktorė, drabužių parduotuvių tinklo pardavimo ir rinkodaros direktorė, Lietuvos nacionalinės filharmonijos direktorė... ir tai tik lašas jūroje. Rodos aplink vien tik direktorĖS!?
Taip norisi paklausti gerbiamų žurnalo redaktorių, negi aplink mus tik karjeristės, aukšto rango vadovės ir direktorės? Ar tikrai nebeliko tų tikrųjų moterų, kurios įdomios savo "užklasine" veikla net ir būdamos namų šeimininkės, menininkės, valstybinio sektoriaus darbuotojos, verslininkės ar kitokių šaunių dalykų sumanytojos ir įgyvendintojos? Ar čia tokia taktika: žurnalas moterims nori įteigti, kad tik pasiekusi aukštumų karjeroje moteris gali save pristatyti moterimi iš didžiosios "M"?
Ir taip jau šių dienų visuomenėje gajūs įvairūs stereotipai, kurie kaip iškramtyta guma prilimpa neatplėšiamai prie mokyklinio suolo. Standūs visuomenės rėmai, kuriuose vienaip ar kitaip įrėmintas kiekvienas mūsų. Tam tikrų klišių apribotas pasirinkimas ir mąstymas. Argi to negana žlugdyti savivertei ir kelti nepasitikėjimui savimi ir tuo ką darai? Manyčiau pakankamai...
Lyg būtų negana spaudos, įvairiose laidose tarp kalbinamų pašnekovų taip pat labai populiarios tos šauniosios vadovės, direktorės ir nepailstančios karjeristės. Juokas pro ašaras. Taip, sutinku, kad net šioje situacijoje yra dvi medalio pusės ir nelygu kuriai jų priklausai, tokią nuomonę turi. Iš vienos pusės straipsniai ir visuomenei nešama žinia apie karjeristes skatina stengtis, tobulėti ir nepaleisti vėjais savo potencialo. BET kita vertus, tai lyg kirtis šlapiu skuduru per veidą toms, kurios vietoj karjeros Everesto pasirinko šeimą, ramią motinystę, kitokį gyvenimo būdą, nei bando atkakliai piršti žiniasklaida ir visuomenė.

Man tikrai šiek tiek neramu, kad mamos dabar taip skuba grįžti į darbus vos paauginusios savo atžalas. Ir netgi ne visada todėl, kad jų vidinis Aš rėkte rėkia "veiklos!darbo!naujų iššūkių!", o todėl, kad baiminasi, jog jų vietą užims kažkas kitas ar kita, kuri(s) bus darbui ir karjerai atsidavęs keliasdešimt procentų daugiau nei ji - žmona, mama ir tiesiog namų fėja (toks pavadinimas šeimos židinio kurstytojai man daug patrauklesnis, nei namų šeimininkės). Ir tik po keliasdešimt metų iš tokių moterų, kurios skubėjo vytis darbą ir lyg smėlis pro pirštus slystančią karjerą išgirsti, kad galbūt suklydo, šiandien rinktųsi kitaip, nes tas laikas, kurį paskyrė darbui toli gražu nepranoko pagrindinio namų fėjos vaidmens. Bet deja, pakeisti pasirinkimą dažnai būna tiesiog per vėlu.