#ContactForm1 { display: none ! important; }

2014 m. kovo 15 d., šeštadienis

Kitiems esame tas, kas stengiamės atrodyti

Kad jau 2014 - ieji be K. Donelaičio, dainų šventės, vaikų sveikatos, Oršos mūšio dar ir teatro metai, pakalbėkime apie gyvenimo scenas ir mizanscenas. Aktorių pirmaeiliams vaidmenims atrankas ir įsiliejimą į minią antraplaniuose vaidmenyse. Kaukių ir kostiumų dizainą. Paliaupsinkime savąjį AŠ ir nuteiskime lūkesčių neatitinkantį scenarijų autorių...
Kažkada rašiau, kad be kaukės šių dienų visuomenės nariai - kaip be rankų. Ir nereikia pradėti purtyti galvos, kad "aš tai jau tikrai nedėviu jokių kaukių". Dėvite! Ir dar kiek. Tik visa laimė, kad šioms kaukėms nereikia atskirų lentynų garderobo spintoje, nes tektų įsirengti atskirą talpyklą.
Turėti kaukes - nėra blogai. Kiek blogiau jeigu neišmanote (ir nesistengiate to padaryti) jų tinkamumo ir naudojimo(si) subtilybių. Tuomet kyla pavojus, kad norėdami įsidarbinti prieš naująjį galbūt būsimą vadovą užsidėsite savo jaukios namų šeimininkės, žmonos ir mamos kaukę, kuri, deja, neturi nieko bendra su sumania, žvitrią akį turinčia firmos vadybininke. Arba norėdami pabrėžti savo socialinį statusą visuomenėje dėvėsite nutrūktgalvio, lovelaso kaukę, kuri 110 procentų aplink pirštą jums leidžia apvynioti gražuoles viliokes, bet tikrai neprideda jums balų norint sudaryti patikimo vyruko įvaizdį. Taigi, išvada viena - kaukes privalu dėvėti tinkamai: laiku ir vietoje, pagal aplinkybes.
Žmogus iš prigimties gal ir nėra sutvertas scenai, bet taip jau yra, kad visuomenėje esame tokie daugiasluoksniai, kad be kaukių būtų tikrai sunku. Kalbėdama apie daugiasluoksniškumą, galvoju, kad tas mūsų AŠ yra TIEK daug vienu metu, pavyzdžiui: vienas ir tas pats žmogus, gyvendamas ne devynis katės, o vieną vienintelį savo gyvenimą yra: dukra/sūnus, mama/tėvas, sesuo/brolis, teta/dėdė, pusseserė/pusbrolis, žmona/vyras, studentė(-as), darbuotojas, pavaldinys, darbdavys...šokio ar kitos meno rūšies atstovas, kritikas, maisto gurmanas, kulinaras-mėgėjas, apžvalgininkas, blog'eris... ir tai tik maža dalelė to, kuo mes iš tikrųjų esame (ar galime būti) šiandien. Ir tai nuostabu! Ta vaidmenų įvairovė mums leidžia atsiskleisti kaip įdomioms, šarmingoms asmenybėms. Tiesa, derėtų visiškai nesusitapatinti su atliekamu vaidmeniu ir mokėti iš jo išeiti. Ir tarkim, jeigu kokį kartą būtent tą dieną nepasisekė darbe, nesakyti, kad "esu niekam tikęs". Reikėtų iš šono pasižiūrėti į susidariusią situaciją ir adekvačiai viską įvertinus, sakyti "šiandien, kaip firmos darbuotojui - man bloga diena. Bet aš žinau, kur klydau, išanalizavau klaidas ir jų nebekartosiu", tuomet ramiam grįžti į šeimą ar galbūt kaip vienišiui išeiti į naktines miesto gatves atsipalaiduoti prie alaus bokalo ar vyno taurės, o gal tiesiog užsidėti savo šokėjo-mėgėjo kaukę ir pasiausti šokių aikštelėje.
Tik nepamirškite, kad "Esame tas, kas stengiamės atrodyti, todėl labai svarbu, kuo vis dėlto nusprendžiam apsimesti"/K.Vonegutas/

2014 m. kovo 1 d., šeštadienis

Pirma pavasario diena

... skamba beveik taip pat iškilmingai (gal netgi kiek džiugiau) kaip šventinė rugsėjo 1-oji :) Skirtumas tas, kad rudens šventė aktuali visiems graužiantiems mokslo šaknis (ar padedantiems tas šaknis atkapstyti iš po žemių), o pavasaris... ech, pavasaris yra pavasaris! Visiems, nepriklausomai nuo amžiaus, išsilavinimo ar statuso sociume. Tiesą sakant, nepažįstu nei vieno, kuris nesidžiaugtų po žiemos sulaukęs pavasario.
Pavasaris man visuomet asocijuojasi su gaiva. Nubudimu. Perversmu gamtoje (o neretai ir galvoje). Jeigu žiema slenka kaip tavo šešėlis visur kur eini, tai pavasaris bėga įsispyręs į sportinius batelius ir pavymui vis šūkteli: "Ei, greičiau! Nespėji drauge su manimi? NUBUSK!" Ir tikrai - nubundi! Pats įsispiri į tuos sportinius batelius ar čiumpi kokią dviratę transporto priemonę, kad neatsiliktum, nuo pavasario, šokančio gyvenimo džaivą. Ir tas polėkio jausmas užpildo - nuo pirštų galiukų iki pat blakstienų :) Geeera!
"Gamta piešia mums piešinius, diena po dienos, neapsakomo grožio paveikslus. Jei tik mūsų akys galėtų juos matyti..." /Dž. Raskinas/ Linkiu tuos paveikslus ne tik pamatyti, bet ir patiems nutapyti.
Su pavasariu, mielieji!

2014 m. vasario 22 d., šeštadienis

Laikas... SAU.

Visad baisu, kad pražiopsosime ką nors labai svarbaus, svarbią dieną... šiandieną! Lekiam skubam, skęstam darbuose ir net nepastebim, kaip akimirkas ir iš jų suklijuotas dienas praleidžiam pro pirštus lyg birų smėlį. O juk "<...> kiekviena diena, net kiekviena akimirka, yra neįkainojama, nes iš jų sudaryta amžinybė" /J. V. Gėtė/
Ko vertas gyvenimas, jei paskendę savuose rūpesčiuose neatrandame laiko sustoti ir apsižvalgyti? Visai nesvarbu, kur tuo metu būtume: biure, plyname lauke, triukšmingoje gatvėje, svetimame mieste, autobuse, nukarintomis kojomis sėdėtume vaikystės medyje...o gal užsimerkę  nardytume mintyse. Beje, gyventi šia diena - tikrai be proto sudėtingas reikalas. Tai ne vien skambi frazė. Jeigu TIKRAI nori taip gyventi, reikia perkainoti tam tikras savo vertybes, peržiūrėti prioritetus, pasikapstyti savyje ir uždavus sau klausimą "Kas esu ir ką veikiu šiame gyvenime", žinoti bent preliminarų atsakymą.
Įdomus faktas yra tas, kad žmogus didžiąją laiko dalį praleidžia galvodamas apie praeitį (kurios, deja, nebe pakeisime), arba projektuoja ateitį (dabarties sąskaita). Ir tik maža dalelytė individų sugeba natūraliu būdu sustabdyti mintis ir išgyventi akimirką. Taip, žmogus turi tokį sugebėjimą - mąstyti ir to mąstymo pagalba nusikelti į praeitį arba ateitį. Tai puikus sugebėjimas. Problema tik ta, kad didžioji dalis negeba valdyti mąstymo proceso, o nevaldomas mąstymas veda į destrukciją - tai, kas skiria mus nuo ČIA ir DABAR. Todėl būtina perimti valdymą į savo rankas (bent kartais). Buvimas čia ir dabar yra išgyvenamas intuityviai - tai dešiniojo smegenų pusrutulio darbas.
Taigi, gyvenimo triukšme vidinė ramybė ir laikas sau tampa prabanga. Todėl reikėtų išmokti pasidžiaugti, kada tai ateina. O dar geriau, jei pavyks tai susikurti pačiam, kada to reikia labiausiai.
Laikas sau gali būti: žiūrėjimas, kaip krenta puraus sniego kąsniai naktyje, gera knyga rankose, pasivaikščiojimas, prasminga veikla kūnui ir sielai, muzika, kelionė, bent keletas minučių pasibuvimas užmerktomis akimis susisupus į pledą po sunkių dienos darbų...netgi lopšinė kūdikiui gali virsti laiku, kada pabūname su savimi.
Verta susimąstyti, nes skubėdami mes po dalelę galim išbarstyti sielą... "Kiekviena šiandiena - geriausia metuose. Užsidėk tai lyg antspaudą ant savo širdies" /R. V. Emersonas/

2014 m. vasario 9 d., sekmadienis



Gieda rytas
Saulės užtemdytoje žiemoje.
Virš laukų pakilusio speigų pakeleivio
Sidabro pirštais vedžiotas raštas dyla lange…
Miršta malda.
Nuo svetimų ašarų sulietas sniegas
Lašnoja į virpančias širdis.
Tiesiu į dangų rankas -
Gal kas sušildys, gal kas supras.
Išsilieju vėjų nugairintoje rimtyje.
Ir kalba šlapios snaigės delne.
Iš akių ruošias pabėgti sumišusios iliuzijos.
Ausyse vis skamba kvaila vandeniu virtusių pusnų daina.
Ir šiame ryte šalia kvapnios arbatos lėkštelėje neradau padėto jaukumo,
Nesupratau į kokias pievas per naktį pabėgo ryškios gyvenimo spalvos.
Nesulaikiau byrančių ašarų.
Į juodą naktį išėjo šilti, geri jausmai.
Žinau, jie pasiklydo
Ir rytui išaušus nerado kelio pas mane.
----------------------------
O aš taip ir likau gulėti patale.
Nepakilau į dangų ir nesurišau pamišusios saulės.
Nesugaudžiau tų paklydusių meilės aidų.
Na ir kas, kad buvau Tau pažadėjusi atnešti saujelę kvepiančių aviečių.
Dar nebuvau miške…
Rankas ir kojas surakino žiema.
O Tu eik. Eik tolyn nuo manęs.
Bėk į nebūtį, gal ten surasi išbarstytus sapnus.
Parnešk juos man. Sudėk į ilgesio delnus.
Aš jau galbūt būsiu nuėjus į mišką ir parnešus Tau krepšelį aviečių.
Paskubėk… Juk galiu numirt belaukdama. 

2014 m. vasario 8 d., šeštadienis

...nes ateitis dar neužrašyta

Mes nuolat planuojame, kaip gyvensime ateityje, o ne gyvename dabar. Sakome: "Palaukite, kol baigsiu mokyklą, kol gausiu filosofijos daktaro laipsnį, tada prasidės tikrasis gyvenimas." Kada viską jau turime - o to pasiekti nebuvo lengva - sakome sau: "Turiu palaukti, kol gausiu darbą, tada tai jau pagyvensiu." Kada gauname darbą, užsinorime automobilio. Paskui namo. Mes paprasčiausiai nesugebame gyventi šia diena. Mes linkę nukelti tą tikrojo gyvenimo pradžią vis toliau ir toliau, ir patys nežinome kodėl. Gyventi reikia dabar. Taip atidėliodami, galime niekada gyvenime nepajausti tikrojo gyvenimo skonio. (Thich Nhat Hanh)

Sunku? Tikrai nelengva. Atsiras ne vienas, kuris pagalvos: "Pfff, gyventi tik šia diena?! Kvaila. Neapdairu. Paaugliškai atsainu." Galbūt. Bet jeigu pavyktų gyventi šia diena, neprarandant sveiko proto, tuomet gal viskas neatrodytų taip paika?
Planavimas - pagirtina savybė, darbe, buityje, bet tik tada, jei nekalbama apie tokį planavimą, kuris atidėlioja patį gyvenimą.

Kai išmoksime pragyventi dieną neskubant, kaip tą daro gamta, galėsime jaustis šiek tiek pranašesni už tuos, kurie dar tos pamokos neįsisavino. Henris Deividas Toro sakė: "Tegul joks ant tako nukritęs riešuto kevalas ar praskrendantis uodas nepastoja mums kelio. Leiskite mums ateiti anksti ir akimirksniu išnykti greitai ir niekieno netrukdomiems. Teateina žmonės ir išeina, tegul skamba varpai ir verkia vaikai - juk iš to susideda diena. Jei kaukia traukinys, tegul kaukia, kol užkims. Jei skamba varpai, kodėl mes turėtumėm bėgti? Laikas tėra tik tekanti upė, prie kurios aš vaikštau žvejoti."
Manau, kad kiekvienas sau turėtų išsikelti tikslą - kad gyvenimas būtų ne pigus, o šventas.

2014 m. sausio 22 d., trečiadienis

Kavos sausainiukai su saulėgrąžomis ir kokosų drožlėmis

Šiek tiek patobulintas šių - sausainių receptas! Saujelė išgvildentų saulėgrąžų, į kitą tešlos dalį įmaišytos kokosų drožlės. Gardu :)


2014 m. sausio 14 d., antradienis

Prisiminimuose Tu -
be proto man brangus.
Toks vaikiškai šmaikštus,
gal kartais norėtum būti išdidus,
o sielos paraštėse esi tiesiog jautrus.
Sapnas mano apie Tave -
jaukus, karamelizuotas dangus...
Ir juokas Tavo
dar skamba ausyse čaižus.
Tikras. Nesumeluotas.
Žemiškas. Žmogus.
Mylimas.
Šiandien, rytoj,
gal net prognozuojamoj Pasaulio pabaigoj.
Ilgesio laiškuose,
pasąmonės keliuose,
dienos darbuose.
Esi mano išgalvotas herojus,
tik ne kine - gyvenime.
Esi. Ir būsi.
Su manimi.
Iš niekur - į niekados.
Nuo prisiminimų iki rytdienos aušros...