Buvau išėjusi... ir net pamiršau ant laukujų durų pakabinti lapelį, kada sugrįšiu. Geras dalykas tos atostogos. Tik turi tokį vieną niuansėlį - pabaigą. Ką darysi, neverksi juk į pagalvę, kad viskas, kas gera ima ir baigiasi. To buvo galima tikėtis. Belieka džiaugtis perkrauta "sistema", išvėdinta galva, naujomis idėjomis ir mintimis, kurios veda į priekį.Labai tikiuosi, kad darbų gausa, naujos veiklos ir siekiai neleis prasigraužti rudeninei VasarosIlgesio kirmėlei ir bus galima mėgautis tuo tikruoju - auksiniu rudeniu. Nesakykite, kartais visai smagu išsitraukti šiltą mylimą megztinį ir susisukus į jį eiti rinkti rudeninės puokštės: spalvų, kvapų, jausmų...
Niekaip nepavyksta išsiaiškinti, kada ir kokiu būdu TAIP stipriai pradėjo lėkti laikas, bet bėgu tekina iš paskos, kartais klupteliu, bet svarbu, kad po to vėl keliauju tolyn. Tai nėra taip blogai, kai geriau pagalvoji, nes jei viskas sukasi greitai, tai ir metų ratas apsisuka, ir vėl nepajusime, kaip lauksime kitos vasaros. O kol laukiame ko nors, gyvename - čia ir dabar.
Visai nesenai, gal koks pusmetis, kaip pradėjau mokytis išgyventi kiekvieną akimirką: vidinę tylą su puodeliu mėtų arbatos, stabtelėjimus dienos bėgime, vakaro ramybę... ir jei prieš akis leidžiasi saulė - tiesiog žiūriu ir tuo mėgaujuosi(!); jei kyla vėjas - bandau užuosti audrą; jei lyja - sugalvoju sau sąrašėlį, kuris galėtų praskaidrinti pilką dieną; jei plaukiu - tai nebijau sušlapti; jei kažką darau - tai atsiduodu tam visa širdimi; jei gaunu galimybę - stengiuosi ją išnaudoti; jei ateina naujienos - jas įsileidžiu; jei turiu anksti keltis - nebambu, o lekiu po šaltu dušu ir su džiaugsmu pradedu dar vieną dieną; jei galiu šypsotis - tai ir darau, visai neieškodama pretekstų ir priežasties tam; jei skauda - verkiu; jei galvoju, kas ką pasakys, tai tik apie pačius artimiausius, nes kiti, paprasčiausiai, nėra to verti... Ir dar daug tų "jei". Mokausi mokausi ir dar kartą mokausi... būti.Kaip Oprah Winfrey yra pasakiusi: "Kuo tiki - toks ir esi".
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą