Tas jausmas - PRIEŠ...

nuotrauka iš laukinesfoto

Visą šią savaitę aš, kaip maža mergytė laukia Kalėdų, laukiau kol galėsiu pačiupinėti ir iš arčiau apžiūrėti medžiagas, į kurias labai greitai įsikūnys naujos mano idėjos. Laukimas - egzamino, nuotykių, kelionės ar mylimojo, visuomet jaudina! Iš viso, tai kas tvyro ore prieš ką nors įgyvendinant, jausmas, kai žinai, kad netrukus ką nors nepakartojamo sukursi savomis rankomis pakrauna adrenalino. Gal ne tokio, kaip leidžiantis nuo kalno Alpėse, bet kasdienybei praskaidrinti tikrai suveikia neblogai :) Kūryba yra jėga. Ir tas procesas, ore tvyrančios idėjos ir veiksmas yra pačios geriausios akimirkos. Čia panašiai, kaip Laimės paieškose: pati kelionė ir yra laimė.
Mane visuomet smagiai nuteikia penktadienio vakaras, nes tada žinau, kad turėsiu dvi dienas pilna koja gyventi savo(!) gyvenimui - be mandagumo kaukių, piruetų prieš darbdavį ir bėgimo per kasdienybę. Patinka kylantis vėjas, susimaišęs su keista šiluma, vasaros vakarą, prieš kylant viską nustelbiančiai audrai: su pilančiu lyg iš kibiro lietumi, baltuojančiu toliu ir sodriu gaivos kvapu. Branginu ramybę prieš ką nors beprotiško. Dievinu dilgčiojimą kūne žiūrint į TAS akis... net nesvarbu prieš ką. Neabejinga esu ir saulėlydžiams prieš naują aušrą... nuotaikingam lagamino pakavimui prieš kelionę ir prisiminimų peržiūrai mažame ekranėlyje prieš iškeliant fotografijas į didesnius ekranus.
Tas PRIEŠ toks žavingas ir įkvepiantis, kad akimirka su galutiniu rezultatu - gal šiek tiek nepelnytai nublanksta. Bet nemanau, kad tai blogai... nes svarbiausia - keliauti. Ir niekad nesustoti augti!