#ContactForm1 { display: none ! important; }

2016 m. balandžio 24 d., sekmadienis

Blogerių savireklamos savaitė IR mano sąrašas

Blogosferoje vėl sujudimas! Rokiškis pakvietė visus tinklaraštininkus į blogerių savireklamos savaitę. Visada smagu dalintis ir, žinoma, atrasti. Tas atradimo jausmas aplanko ir blogerių savireklamos savaitės metu, nes dažnas mūsų užsisuka ne tik kasdienybėje, bet ir tarp to, kas jau atrasta, sena, patikrinta internetinėse platybėse. Taigi, dalinuosi savo šių metų atradimais:
e-interjeras - kadangi taip jau sutapo, kad šie metai buvo didžiųjų perversmų ir pokyčių metai asmeniniame gyvenime, tai ir aktualijos buvo šiek tiek kitos. Labai malonūs būsto įsirenginėjimo klausimai ir sprendimai. Šiame puslapyje daug gerų idėjų būstui ir ne tik.
statau sodyba - viskas tuo ir pasakyta. Būsto aktualijos nuo A iki Ž.
le prestige - lietuvaitė pamilusi Prancūziją, o dar tiksliau Paryžių. Visada gražios savo paprastumu, estetiškos ir mielos akiai pažiūrėti fotografijos, tikro gyvenimo atspindžiai ir pasidalijimai.
martinablog - blogas apie stilių, madą, grožį, gyvenimo būdą ir dar šį bei tą.
uilgoji - kaip pati šio tinklaraščio autorė sako, tai mažų dalykų ir nutikimų muziejus, kuriame eksponuojami įdomiausi radiniai iš jaunos mamos, tekstų bei idėjų kūrėjos, ir trejų Ūlos ekspedicijų.
o kai as uzaugsiu - sakyčiau, visų pirma įdomi asmenybė su "kitokiu" rašymo stiliumi, turinti sukaupusi visai nemažai žurnalistinės patirties, žavingo baltapūkio berniuko mama, kuriai norisi ieškoti, planuoti, siekti ir atrasti... "Nes svajoti, keisti ir keistis - kad ir iš esmės, niekada ne per vėlu".
mandriu - požiūris į labai mamiškus reikalus iš visai kitų, gal kartais ir nepatogių, kampų. Atvirai apie tuos dalykus, kuriuos laikome "taip gali nutikti TIK MAN" stalčiuje. Ir štai, perskaitai, supranti, kad viskas TAIP žemiška, ir taip pažįstama daugumai, kad pasidaro ramiau. P. S. tinka ir dar NEmamoms.
dolce vita by laura - šalių ir vietų, kurias tinklaraščio autorė aplankė sąrašas yra TOOOKIO ilgio, kad man asmeniškai, užima kvapą... ir apima baltas pavydas. Bet džiaugiuosi galimybe keliauti drauge, fotografijomis ir pasakojimais.
our small adventure - gyvenimas keliaujant arba keliauninkų gyvenimas iš arti, kaip kam įdomiau.
https://medium.com/@monikapociute - dar vienos keliautojos užrašai ir vaizdai mums. Įkvepia išlipti iš savo komforto zonos!
la vita a bella - moteriškai ir paprastai apie gražius dalykus.
kiss and tell - į stilių ir madą pro SAVO akinius ir su savitu požiūriu - sveikintina ir įdomu. UŽ galimybę kiekvienam atrodyti originaliai!
Ir dar noriu pasidalinti ne kiek savo, o vyro nauju atradimu - kedas kedui nelygu





2016 m. balandžio 19 d., antradienis

Mamų meilės fenomenas

Jeigu tėčių meilė be blizgučių, tai mamų meilė iš tolo tviska deimantais, smaragdais, juosia mus trapiomis ažūrų juostomis ir apgaubia aukso dulkių dulksna. O taip! Mamų meilė tokia spalvinga, įvairi ir besąlyginė, kad retas išdrįstu su ja lygiuotis.
Mamos ir vaiko ryšys - tai kažkas ypatingo: paslaptis, jausmas, tikėjimas ir viltis, tyras džiaugsmas, rūpestis, pasididžiavimas ir tylios baimės... malda. Tik mama gali neskaičiuoti bemiegių naktų vardan Tavęs. Mamos meilė suteikia tikėjimo ir vilties, kai atrodo, kad atėjo blogiausia valanda Žemėje. Tik mama stengiasi dar ir dar, ir dar kartą suprasti, kodėl elgiamės vienaip ar kitaip. Pateisina nevisai teisingus mūsų pasirinkimus ir visa širdimi trokšta, kad pasimokytume iš svetimų klaidų, nedarydami savų. Tik mamos meilė ir rūpestis yra tokie beribiai kaip Visata. Jos neužmiršta šimtąjį kartą pasiteirauti, kaip praėjo diena ir tūkstantis pirmąjį priminti, kad šiltai apsirengtumėte, nes lauke šalta... Kai niekam kitam nerūpi tavo alkis ir troškulys, mama neužmiršta paklausti, ar šiandien ką nors valgei. Mama matydama keturis pyrago gabaliukus penkiems žmonėms, nedelsdama praneša, kad ji pyrago nenori.
Jai iš tiesų rūpi, kodėl verki ir būtent ji yra TAS Žmogus, kuris atiduotų bet ką, jog tau niekada neskaudėtų... Mama nedvejodama pasikeistų su tavimi vietomis akistatoje su liga. O jei reikėtų rinktis kovą, ji būtų pirmose gretose su sunkiu skydu pavargusiose rankose ir nuožmia širdimi - UŽ tave(!). Tik mamų meilėje neegzistuoja aritmetika ir sudėtingi skaičiavimai: už kiek, po kiek, kelintą kartą... Mamos netgi neturi atleidimų skaičiaus limito - tiek, kiek reikės.
Jeigu tėčiai yra tie, su kuriais gera žaisti "mechanikus" garaže, jų prižiūrimiems teškentis balose, kai vanduo tyška net ir į guminių botų vidų, taisyti sulūžusią kėdę ir dažyti močiutės verandos lentas, tai mamos - tos, su kuriomis smagu gerti mėtų arbatą, aprengti lėles, gaminti šeimai vakarienę ir kepti gardžiausius pyragus drauge... Jos yra tos, su kuriomis pasidaliname mergaitiškomis paslaptimis, iš kurių mokomės, kaip teisingai laikyti blakstienų tušo šepetėlį ir kurių nagų laką skolinamės n-ąjį kartą, net neatsiklaususios ir palikdamos jo likutį vos kelių pirštų nagams nulakuoti. Be atskiro prašymo išsimatuojame visą mamos spintos turinį, kankiname gražiuosius aukštakulnius, nors mūsų pėda dar užima tik daugiau nei pusę bato pėdos ilgio. Iškraustome jos kosmetinę - šiaip sau, iš smalsumo. Paneriam į mamos mėgstamiausių kvepalų debesį - nes norisi priartėti prie panelės statuso. Daugybę kartų vėluojame TIK dešimt minučių, kai mama nemigusi rymo prie lango, kaltai nusišypsome ir nebyliai padėkojame, kad dar šiek tiek palaukė...
Mamų meilė sugrąžina į mūsų sielas ramybę ir taiką. Ir žinote ką? Man atrodo, kad visas mano Mamos gyvenimo tikslas yra... būti mano mama!
Visų žemės gėlių neužtektų, kad galėtume Tau, miela mama, padėkoti!

2016 m. balandžio 5 d., antradienis

Laiko pinklėse

Tinkamą laiką sunku nutaikyti, bet lengva pražiopsoti, teigė vienas kinų filosofas ir tai tikrų tikriausia tiesa. Visada atrodo, kad "dar ne laikas" vieniems ar kitiems dalykams. Paradoksas, kad kuo mažiau planuojame, tuo daugiau laiko praleidžiame veltui. Ir, kaip žinia, kiekvienas pirmadienis užleidžia vietą antradieniui, suteikdamas mums privilegiją planuoti ką nors nuo "kito pirmadienio". ir taip be galo, be krašto - atidėliojimai, išsisukinėjimai, bandymai pabėgti, nors net neaišku nuo ko bėgame.
"Nieko neatidėti rytdienai - štai pagrindinė laiko vertę žinančio paslaptis", teigė E. R. Labulė ir negalim su tuo nesutikti... bet TAIP sunku prisiversti neplanuoti, o tiesiog gyventi. Čia ir dabar paskambinti Draugui, parašyti atsakymą į gautą laišką, įamžinti akimirką fotografijoje, nusišypsoti praeiviui gatvėje, padėti tam, kuriam ŠIANDIEN sunkiau nei tau, išeiti pasivaikščioti, išgerti puodelį kavos tiesiog mėgaujantis skoniu, pasakyti gerą žodį artimui, apkabinti savą, pažaisti su augintiniu... čia ir dabar, nes rytojaus laikas nežinia
ar mums paskirtas. Tik čia ir dabar.
Ir žinote ką, gyvenimo laiko tikrai maža, kad dėvėtume negražius drabužius, gertume šlykštaus skonio kavą, valgytume kas papuola po ranka, neatsižvelgdami į skonį ir kokybę, "laikintume" kas iš tiesų mums visai nepatinka, pataikautume darbdaviui, su kurio nuomone nesutinkame, važinėtume su ne mūsų nosiai skirtu automobiliu už kurį išsimokėsime dar oi, kaip negreitai...
Kuo laikas laimingesnis, tuo jis trumpesnis. Bet reikėtų neužmiršti, kad laikas gali sustoti. tad tikrai neprotinga būtų bandyti jį taupyti, atsidėti ar užkonservuoti. Nes tai tiesiog neįmanoma.
Kaip Charles Dickens'as sakė: "Laikas žmogui duotas tam, kad jisai žengtų tolyn, darytųsi vis tobulesnis, laimingesnis, eitų į tikslą". Ir tokia kelionė, mano manymu, negali būti pilka nyki beskonybė. Neatidėliokime gerų, gražių dalykų, kurie mus padaro laimingais... net jeigu kartais tai atrodo tik kvailas įgeidis ar rytdienos laukimo verta svajonė.
Čia.
Ir dabar.

2016 m. kovo 24 d., ketvirtadienis

Ir Lietuvoje gyventi GALI BŪTI gera!

 Nežinojau, kad balandis paskelbtas "Mylėkime Lietuvą" mėnesiu, bet taip atrodo, kai du didžiausių tiražų Lietuvoje žurnalai lyg susitarę kalbina žmones, kurie džiaugiasi atradę mūsų gimtinę: vadina ją galimybių šalimi, kultūros lobynu, kontrastų šalimi ar net gi įvardina, kaip antruosius namus. Tai kodėl, priminkite man, esame dažnai paniurę, viskuo nepatenkinti, bambantys ir  ieškantys žalesnės žolės svetur? Matyt per mažai įdedame pastangų, kad būtų kitaip.
Ispanų kalbos dėstytojas J. C. P. Motosas, gimęs saulėtoje Ispanijoje, šiandien Vilnių vadina antraisiais namais ir ateitį sieja būtent su Lietuva. Atvykėlis sako: "Ispanijoje esu vadinamosios prarastosios kartos atstovas. Mano amžiaus žmonės yra bene labiausiai išsilavinę per visą mūsų šalies istoriją, bet paveikti ekonominės krizės, neturi galimybių išreikšti save. <...> O Vilniuje nuostabi kultūrinė aplinka, jauni žmonės be galo išprusę <...>". Ir nemanykite, kad iš pietų atvykęs ispanas viską regi pro rožinius akinius, anaiptol. Jis pastebi  sovietmečio reliktus, bet juk kitaip ir negali būti - šalis patyrė priespaudą. Tai mūsų istorija, be kurios nebūtų šiandienos.
Prancūzaitė C. S. Rigaud į Lietuvą atvyko todėl, kad Paryžiuje išvydo rudaplaukę strazdanotą lietuvę ją taip stipriai užbūrusią, kad panoro pati susipažinti su šalimi, kur gyvena tokios fėjos. Atvykusi paviešėti, čia liko ir yra iki šiol. Clotilde sako, kad negali atsistebėti knygų gausa, kurių pobūdis "atrodyk kaip prancūzės", "prancūzų vaikai valgo viską", "prancūzės niekada nestorėja" ir t. t. Ji niekaip nesupranta, kam mums (t. y. lietuvaitėms) reikėtų būti panašioms į prancūzes?! Juk esame, anot prancūzės, tokios savitos, išskirtinių bruožų ir charakterių, kad tiesiog reikėtų stengtis nesuvienodėti (kas, deja, gręsia, nes būti "kitokia" arba "balta varna" nesinori) ir netapti tik gražiomis barbėmis. "Įkvėpimas - šaunu, tačiau jums niekuo nereikia sekti", sako Clotilde.
Vokiečių kalbos mokytoja U. Jansen į Lietuvą atvyko be išankstinių nuostatų ir buvo atvira naujai patirčiai. "Pirmą kartą pamačiau Vilnių balandžio mėnesį. Buvo pilka, tačiau išvydusi senamiestį, gražiąją Šv. Kazimiero bažnyčią, Rotušę pajutau, kad čia ta vieta, kur gerai ir patogiai jaučiuosi ir norėčiau gyventi", sako Ulrike. Mūsų šalies kultūrinis gyvenimas šiai moteriai pasirodė be galo įdomus ir turiningas. Ji negaili gražių žodžių ne tik sostinei, bet ir kitiems jau aplankytiems miestams, pavyzdžiui, Jurbarkui, Druskininkams, Nidai, Kaunui.
Aviakompanijos "Turkish Airlines" atstovybės Lietuvoje vadovas turkas H. S. Binyaras mūsų šalies sostinėje gyvena jau trejus metus, beje, su visa šeima - žmona ir dukrele, kuri gimė Lietuvoje. Vyras sako, kad "Ligi tol jūsų šalyje nebuvau lankęsis ir ne kažin ką apie ją žinojau. Paskambinau į Vilnių tuometiniam Turkijos ambasadoriui: jo atsiliepimai apie Lietuvą buvo kuo geriausi. Tiesą sakant, skambėjo net pernelyg gerai". Atvykę apsižvalgyti, suprato, kodėl taip apie Lietuvą atsiliepė ambasadorius, maža to, iškart įsimylėjo šį kraštą.
Širdis dainuoja skaitant tokius interviu! Dar labiau savimeilę paglosto ir tai, kad daugelis jų noriai mokosi lietuvių kalbos, kad galėtų bendrauti su vietiniais. Gerbia mūsų kraštą - istoriją ir tradicijas. Dirba mūsų krašto gerovei. Kas gali būti geriau?!
Nesu tikra, kad kiekvienas lietuvis, sutiktas Airijoje, D. Britanijoje, Olandijoje, Norvegijoje ar Ispanijoje apie tą kraštą atsilieptų taip pat gražiai ir šviesiai. Nors, labai viliuosi, kad klystu.
Galbūt savam krašte pranašu ir nebūsi, kaip sako patarlė, bet stengtis verta. Ir nustokime vieną kartą keikti visus ir viską aplinkui - patys esame savo laimės kalviai.
"Šalis nėra tik teritorija; tam tikra teritorija yra tiktai pamatas. Šalis yra mintis, kuri kyla iš to pamato; tai yra jausmas meilės, prasmė draugijos, kuri suriša visus tos teritorijos sūnus" /Džuzepė Madzinis/

2016 m. kovo 15 d., antradienis

Baimė iš baimės ARBA ar tikrai verta auginti(s) baimes


Žinote, kas yra blogiau už sėdėjimą savo komforto zonoje? O gi įvairios baimės, kurios kasdien jus graužia ir suriša rankas (ir ne tik jas) visomis prasmėmis. Baimė priimti sprendimą. Baimė ką nors keisti - iš esmės arba vos pastebimai. Baimė veikti, nes "kiti nesupras". Baimė daryti ką nors kitaip nei visiems įprasta. Baimė "sudegti" pasirinkus neteisingai. Baimė išsišokti, nes "ką pasakys kiti?". Baimė... dėl baimės, nes per daug galvoji ir per mažai darai.
Velniop! Siųskit visas šias ir panašias nesąmones, kurios krebžda galvose, kaip kokie pabaisiukai, mintantys jūsų baimėmis. Matyt ne veltui J. V. Gėtė buvo toks įžvalgus: "Baimė užkrečiama taip pat kaip sloga ir kiekvieną sykį daro iš vienaskaitos daugiskaitą". Bijoti galima absoliučiai visko... Ar mes to norime? Tikrai ne. Tad rimtai pasikalbėkite su savo Pabaisukais ir išsiaiškinkite viską visiems laikams. Juk sakoma, kad pažvelgus baimėms į akis, jos tiesiog išnyksta.
Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad viskas tikrai, dažniausiai, priklauso tik nuo požiūrio į daugelį dalykų. Kaip priimi - taip ir turi. Kokiomis mintimis maitiniesi (ar maitini kitus) - toks ir esi. Ir nereikia čia išradinėti dviračio, kuris ir taip nuo neatmenamų laikų puikiai rieda.
Kai suprasime, kad vis dėlto daugelį dalykų galime kontroliuoti arba bent jau įtakoti savo mintimis, veiksmais ir poelgiais, manau, pavyks pozityviau  žvelgti į mus supančią aplinką ir racionaliau įvertinti tai, kas vyksta aplink mus. Antrasis žingsnis bus tada, kai pasikalbėsite su savimi ir išsiaiškinsite, kas jus labiau gąsdina ir neramina, ką ir kodėl norėtumėte (pa)keisti, kad tie dalykai, kurie šiuo metu netenkina jūsų virstų bent jau pakenčiamais. Kitą žingsnį galėsite žengti tada, kai nuspręsite ko imsitės vis dar netenkinantiems dalykams pakeisti. Ir taip žingsnelis po žingsnelio, net nepajusite, kaip priartėsite prie švarios, skaidrios naujos seno pradžios.
Nešvaistykite savo energijos menkaverčiams dalykams, tokiems kaip baimės. Veikiau ieškokite išeičių, sprendimų ir būdų kaip galite sau pagelbėti.
"Didžiausia klaida gyvenime - tai nuolatinė baimė suklysti" /Elbertas Hubardas/

P. S. Iš kito kampo - Ilzės dirbtuvėse

2016 m. kovo 8 d., antradienis

Trumpai apie moteriškumą ARBA tulpės čia niekuo dėtos

Na ką, mielos Moterys, diena kaip niekad tinkama pokalbiams apie moteriškumą. Ką jums reiškia ši sąvoka? Gėles kovo 8 - osios proga ar, vis dėlto, šį tą daugiau..?
Nežinau kaip dauguma jūsų, bet aš, pavyzdžiui, niekada nesu pagalvojusi, kad norėčiau būti kieno nors kito (ne moters) kailyje - NIE KA DA. Būti moterimi, mano galva, šiokia tokia "privilegija", su visais saldžiais pabarstukais ar aštriais pipirais - čia kaip kam skaniau.
Galvoju, kaip labai skiriasi, tarkim, afrikietė moteris, europietė, azijietė... Odos spalva, veido bruožais, kūno sudėjimu, manieromis, kalba, mentalitetu ir t. t. Netgi turėdamos tiek skirtumų, net neabejoju, kad rastume ne mažiau ir panašumų vienų į kitas. Moterys - galinga jėga. Ir tai jos jau įrodė ne vienoje srityje.
"Moteriškumas - talentas, kuris egzistuoja kažkur šalia būtų ir nebūtų stebuklų", teigė M. Sluckis ir jis buvo velniškai teisus(!). Tai galimybė rinktis (žinoma, neatmetant galimybės persigalvoti), spręsti (o kartais taip ir neapsispręsti iki galo), mąstyti (ir kartais, pripažinkime, nieko doro nesumąstyti), kurti (su galimybe sugriauti)... gyventi taip, kaip norisi (ir, žinoma, su kuo norisi).
Whitney Houston yra pasakiusi, kad "Net vyrų pasaulyje man patinka būti moterimi. Juk vyrams negalima rengtis suknelių, o mes galime dėvėti kelnes" ir negaliu su ja nesutikti. Būti moterimi - tiesiog gera, nepamirškime to kitomis dienomis, kai kelias tulpėmis nebūna klotas. Nepamirškite, ir to, kad viską aplink save kuriate pačios, tad kokią istoriją užrašysite gyvenimo knygoje priklauso tik nuo jūsų.