Sveiki gyvi!

Taip, aš irgi dar gyva, bet su tokiu gyvenimo tempu, nežinau kiek ilgai :D Juokas juokais, bet čia ne tas atvejis, kai ramiai sėdi prie kompiuterio ir rašai "kaip neturi laiko", neprisėdu prie PC, nes iš tikrųjų nėra kada. Bet, kaip visada guodžiuosi ta mintimi, kad jeigu nėra laiko kompiuteriui, vadinasi aktyviai gyvenu tikrąjį gyvenimą, o tai nėra pats blogiausias dalykas.
Šiuo gyvenimo etapu galvoju, kad Dievas man turi paruošęs tokį, sakyčiau netrumpą darbų sąrašėlį, kad vos spėju suktis. Bet matyt viskas ne veltui... Jeigu Jums reikėtų švenčių organizatorės ar vestuvių koordinatorės patarimų, nesidrovėkite, drąsiai klauskite, nes sukaupiau ilgą sąrašėlį įvairių paslaugų tiekėjų kontaktų, o galvoje - šventinių idėjų knibždelynė. TIEK, kad pačiai jau per daug, tai galiu pasidalinti ;)
O nuo viso šito prieš tris savaites buvau pabėgusi į savo numylėtą Italiją. O taip, pravėdinti galvą, kad grįžčiau su šviežiu požiūriu į gyvenimą. Na, kaip ir pavyko!
Pirmą kartą lankiau Italiją dar pavasarį, kai viskas žalia ir pulsuoja gyvybe. Net Roma dar neišdeginta karščių ir sausros, pilna keistų ryškiai žalių lopinėlių, matomų dar tik leidžiantis lėktuvui. Kadangi išvyka toli gražu ne ekskursinė, tai keleto dienų lietus nesutrukdė draugų lankymui ir ilgiems pašnekesiams prie gėrybėmis nukrauto pietų stalo. Teko prisiminti, ką reiškia DAUG ir skaniai valgyti ir vis vien jausti aplinkinių susirūpinimą, "ar tu tikrai ne alkana?".
Kiekvienas mano apsilankymas Italijoje būna vis kitoks, nes lankausi ten skirtingais gyvenimo etapais, turėdama vis kitų minčių ir taip jau nutinka, kad kaskart iš naujo formuojasi požiūris į gyvenimą. Kaip sakoma, kaip nusiteikęs esi, ko nori - tą ir gauni. Tai ir aš, iš tos savaitės susirinkau tai, kas vertingiausia šiuo momentu gyvenime, na, ir, žinoma, pasisėmiau begalybę teigiamų emocijų.
Žinote, kas nekinta? Kad kiekvieną kartą apsilankiusi šioje šalyje vis labiau įsitikinu, kad italai - moka GERAI gyventi. Į žodį gerai čia sutelpa ir laimė, ir gyvenimo džiaugsmas, ir pilnatvė. Mane kaskart iš naujo sužavi jų natūralus stiliaus jausmas. Kai senjorai eina gatve pasitempę, pasipuošę vardinių ženklų drabužiais, bet ne tam, kad "pasirodytų", o todėl, kad vertina kokybę, audinius, komfortą. Parduotuvėse, įvairiose įstaigose (tarp kurių ir bankas) žmonės neįsprausti į griežtą uniformos rėmą, bet atrodo nepadoriai gerai ir stilingai, nors rengiasi kiekvienas iš savo spintos! Ką jau kalbėti apie jų bendravimo laisvumą, spinduliuojantį pozityvumą ir gerą nuotaiką. Bendravimas. Žmogus. Štai kas jiems svarbu! O ne kažkokie ofisuose užsidariusių parduotuvių savininkų nurodymai darbuotojams: "prie potencialaus pirkėjo prieikite po 10 sekundžių nuo to laiko, kai jis įėjo pro parduotuvės vartelius, pasisveikinkite, dar po 10 sekundžių bėkite siūlyti savo pagalbą (kuri dažnai visai nebūna panaši į pagalbą., labiau į savo nuomonės brukimą..)". Būdamas tokioje aplinkoje nori nenori jauti, kaip išlaisvėti pats, kaip kūnas atsipalaiduoja nuo įtampos ir streso, nuo nuolatinio bėgimo. Jauti, kaip be jokios ypatingos progos nuolat šypsaisi ir tampi atlaidesnis sau bei aplinkiniams.
Rašau ir vėl mintimis išvykstu ten... kol dar nepradėjau pakuotis kelioninio krepšio, pasidalinsiu su jumis keletą akimirkų iš balandžio Italijos ;)

Sora

Pelino gardėsių fabrikas, gyvuojantis nuo 1783m

Iškreipta realybė

Pirma mintis šovusi į galvą, kai pamačiau trumpą fotoreportažą, kaip fotografuojamos, ruošiamos stilistų, visažistų ir kitų profesionalų žvaigždės fotosesijoms. Tai, kokia gaunasi natūrali fotografija ir tai, ką pamato mūsų akys laikraščiuose ar žurnalų viršeliuose, patikėkit manim, laaabai skiriasi! Anokia čia naujiena, sakysite. Bet netgi ir tai žinodamos paauglės alpsta žiūrėdamos į savo dievaičių fotonuotraukas (net jeigu ir suvokia, kad tai optinė apgaulė akims, fotošopo viražai, profesionalios komandos darbas). Ir negana to, ne tik gėrisi tomis fotografijomis, bet ir siekia būti tokiomis arba labai panašiomis į TAS, žvelgiančias nuo spaustuvės dažais kvepiančių žurnalų viršelių.
Tik brandi asmenybė geba atsirinkti (ir tai - ne visuomet), kas tikra, o kas paslėpta po pudros ar šiuolaikinių kompiuterinių programų sluoksniu. Ir net daugumai tų brandžiųjų, pamačius tobulą fotografiją pirma šmėstelėjusi mintis būna "kaip neįtikėtinai gerai atrodo!Ir aš bent pusėtinai taip norėčiau".
Bet gana apie glamūrą, iškreiptos realybės pavyzdžių apstu daugelyje mūsų gyvenimiškų situacijų., pavyzdžiui, darbinantis. Darbdaviai mėgsta sąmoningai ar ne iškreipti būsimos darbo vietos vaizdą pridėdami tai, ko paprastai tame darbe nei vienas darbuotojas nėra matęs arba pažadėti tokią atmosferą, pareigas ir užmokestį apie kokį kalba straipsniuose "kokia darbo vieta yra tobula". Norintis įsidarbinti tuo dažniausiai patiki, leidžia sau pagalvoti, kad gal tikrai taip yra, gal čia TAS svajonių darbas. Ir po savaitės, mėnesio ar pusmečio galiausiai suvokia, kad tai buvo tik eilinis pigus darbdavio triukas, kuris, deja, reikiamu momentu suveikė. Ir jautiesi tada kaip Alisa, iškreiptų veidrodžių karalystėje.
Pagalvojus apie politiką (neblogas šuolis nuo mados, glamūro ir darbo vietos paieškos!), vėl matome iškreiptą vaizdelį: tai, ką kalba niekaip nesusiję su tuo, ką daro. Arba pateiktos žinios būna NEnaudingos kažkam, pateikiamos iš kiekvienos varpinės skirtingai. 
Giminystė. Jau toks šventas reikalas atrodytų. Iki tol, kol kas nors nenumatyto, neplanuoto nutinka ir viskas, kas buvo iki tol, subyra į šipulius. Visas tas bendrumo mitas, "vienas už visus - visi už vieną" šūksniai aidi taip toli, kad nebesigirdi jų aido... Ir sugriūna tai, kuo tikėjai. Tada pagalvoji "sumautai iškreipta realybė!".
Kaip ten sakė John'as Lenon'as? "Jei mes visi sapnuojame tą patį sapną - tai realybė". Taigi teks išgyventi šiandieną.

Pridėtinė vertė

Ar esate kada nors susimąstę, kad pridėtinė vertė taikoma ne tik prekėms ar paslaugoms? Pridėtinė vertė, pagal ekonomikos terminų žodyną, tai prekių ir paslaugų vertės padidėjimas kiekvienoje gamybos stadijoje. Bet tai - ekonomika, o man norisi pasikalbėti apie tai, kas mums - visiems mirtingiesiems prideda (o gal kartais atima) tą vertę.
Įtariu, kad ekonomikoje viskas aišku ir pakankamai paprasta - skaičiai ir formulės juk niekada nemeluoja. O štai su žmonėmis - kas kita.
Jaunuoliui, laukiančiam autobuso stotelėje, pamačius dailią praeivę kažkodėl šauna į galvą mintis, kad jis turėtų pradėti dar garsiau kalbėtis su draugais ratelyje, spjaudyti kur papuola (beveik ant tos dailiosios merginos tvarkingai nuvaksuotos pavasarinės avalynės), keiksnotis ir vis žvalgytis - "ar ji tikrai mane girdi ir mato?!" Hmm, tokiu atveju, manau, pridėtinė vertė ne kyla, o krinta taip staigiai, kaip pašauta antis medžioklės metu smenga žemyn.  Bet tam jaunuoliui atrodo kitaip...
Uolus darbuotojas stengiasi nuolat kelti savo pridėtinę vertę įrodinėjant viršininkui, kad jis - geriausias. Sąžiningas darbuotojas tai daro lankydamas visus įmanomus kvalifikacijos kėlimo kursus, kaupdamas praktines pamokas, konsultuodamasis su tos srities specialistais. Nelabai sąžiningas darbuotojas, bet uolus savo algos kėlimo klausimais, be jokios sąžinės graužaties lipa visiems per galvas, savo bukais sąmojais bandydamas užsitarnauti kolegų palaikymą ir, žinoma, besąlygišką vadovo malonę. Apie vertės kilimą ar kritimą istorija nutyli, bet veiksmas juk vyksta (?).
Daugybė kasdienių situacijų, ir visų čia tikrai neaptarsime nei per valandą nei per pusdienį, kai žmonės bando vienais ar kitais būdais kelti savo pridėtinę vertę. Ir tai normalu. Tik gal kai kurie įrankiai to siekiant pasirenkami neadekvačiai.
Aš visada galvojau (ir tebegalvoju), kad jeigu nuoširdžiai kažką darai - atlieki darbą, padedi kitam žmogui, moki ne tik imti, bet ir duoti ir tai darai negalvodamas "kaip gerai aš čia dabar darau", tai ta pridėtinė vertė auga šimtamyliais žingsniais nejučiomis. Ir viso to gero rezultatą dažniausiai pamatai ar supranti pačiose netikėčiausiose situacijose. Pavyzdžiui, kai kalbantis darželinukas nustebęs paklausia "tai čia tavo darbas?!" arba atsisveikinant vietoj įprasto "iki rytojaus", išgirsti "myliu tave labiausiai" - tai puikiausiai rodo mažą grūdą, įmestą į pridėtinės vertės pintinę. Ir dar kartą įrodo, kad kai dirbi tai, kas tau patinka, tai...jau net ne darbas :)
O kaip Jūs keliate (o gal smugdote) savo pridėtinę vertę ir kaip dažnai ją išmatuojate?

Pavasaris. Geras oras, įvairiausi reikalai reikaliukai, darbas, laikas sau ir draugams ima ir ištirpsta bendrame paros kavos puodelyje... nebelieka laiko šiai erdvei. Kita vertus, jau geriau neskirti laiko blog'ui, nei atimti jį iš svarbesnių gyvenimo sričių :)
Bet kokiu atveju, dabar - aš čia. Su laaabai nuodėmingu - karamelės ir riešutų pyragu!

Pagrindui:
130 g labai šalto sviesto
1,5 st.  miltų
2-3 valg.š. cukraus
truputis druskos
1 didesnis kiaušinis (galima ir be kiaušinio, tik tada tešla bus ne elastinga, o trapi)

Įdarui:
1 st. grietinėlės (35-36 % riebumo)
2 valg.š. cukraus
3 valg.š. rudojo cukraus
didelis šaukštas medaus
1 a.š. vanilinio cukraus
maždaug 250-350 g. įvairių  riešutų
0,5 a.š. druskos

* Dubenyje sumaišome miltus, cukrų, druską. Ten pat sumetame kubeliais pjaustytą sviestą ir minkome rankomis, kol masė tampa panaši į avižų dribsnius. Tuomet po šaukštą pilame paplaktą kiaušinį. Tešlą suminkome į kamuolį, dedame į maišelį ir šaldome  pora valandų.
* Atšalusią tešlą iškočiojame, kepimo inde suformuojame pyrago pagrindą. Tešlą subadome šakute. Orkaitę įkaitiname iki 175 laipsnių. Pagrindą kepame apie 15 min.
* Įdarui skirtą grietinėlę, abiejų rūšių cukrų, medų pilame į puodą aukštomis sienelėmis ir verdame karamelę (nuo užvirimo – apie 6-10 min. ant kaip įmanoma stipresnės ugnies). Paruošta karamelė turi būti švelniai rusvos spalvos, tačiau skysta.
* Į karamelę galiausiai įmaišykite riešutus ir druską. Pilame paruoštą įdarą į tešlos krepšelį ir kepame pyragą dar 25 min.

Receptas iš http://www.moteris.lt/virtuve/karamelinis-riesutu-pyragas.d?id=63495152#ixzz2y7lY9r8m

Sakoma: "Meną reikia jausti, o ne suprasti"

Taigi taigi, mano pabandymai išreikšti savo emocijas ir jauseną drobėje. Procesas ilgas, bet malonus. Kiekvienas potėpis - jausmas ir mintis. Kiekvienas štrichas - noras kažką pasakyti.

Kitiems esame tas, kas stengiamės atrodyti

Kad jau 2014 - ieji be K. Donelaičio, dainų šventės, vaikų sveikatos, Oršos mūšio dar ir teatro metai, pakalbėkime apie gyvenimo scenas ir mizanscenas. Aktorių pirmaeiliams vaidmenims atrankas ir įsiliejimą į minią antraplaniuose vaidmenyse. Kaukių ir kostiumų dizainą. Paliaupsinkime savąjį AŠ ir nuteiskime lūkesčių neatitinkantį scenarijų autorių...
Kažkada rašiau, kad be kaukės šių dienų visuomenės nariai - kaip be rankų. Ir nereikia pradėti purtyti galvos, kad "aš tai jau tikrai nedėviu jokių kaukių". Dėvite! Ir dar kiek. Tik visa laimė, kad šioms kaukėms nereikia atskirų lentynų garderobo spintoje, nes tektų įsirengti atskirą talpyklą.
Turėti kaukes - nėra blogai. Kiek blogiau jeigu neišmanote (ir nesistengiate to padaryti) jų tinkamumo ir naudojimo(si) subtilybių. Tuomet kyla pavojus, kad norėdami įsidarbinti prieš naująjį galbūt būsimą vadovą užsidėsite savo jaukios namų šeimininkės, žmonos ir mamos kaukę, kuri, deja, neturi nieko bendra su sumania, žvitrią akį turinčia firmos vadybininke. Arba norėdami pabrėžti savo socialinį statusą visuomenėje dėvėsite nutrūktgalvio, lovelaso kaukę, kuri 110 procentų aplink pirštą jums leidžia apvynioti gražuoles viliokes, bet tikrai neprideda jums balų norint sudaryti patikimo vyruko įvaizdį. Taigi, išvada viena - kaukes privalu dėvėti tinkamai: laiku ir vietoje, pagal aplinkybes.
Žmogus iš prigimties gal ir nėra sutvertas scenai, bet taip jau yra, kad visuomenėje esame tokie daugiasluoksniai, kad be kaukių būtų tikrai sunku. Kalbėdama apie daugiasluoksniškumą, galvoju, kad tas mūsų AŠ yra TIEK daug vienu metu, pavyzdžiui: vienas ir tas pats žmogus, gyvendamas ne devynis katės, o vieną vienintelį savo gyvenimą yra: dukra/sūnus, mama/tėvas, sesuo/brolis, teta/dėdė, pusseserė/pusbrolis, žmona/vyras, studentė(-as), darbuotojas, pavaldinys, darbdavys...šokio ar kitos meno rūšies atstovas, kritikas, maisto gurmanas, kulinaras-mėgėjas, apžvalgininkas, blog'eris... ir tai tik maža dalelė to, kuo mes iš tikrųjų esame (ar galime būti) šiandien. Ir tai nuostabu! Ta vaidmenų įvairovė mums leidžia atsiskleisti kaip įdomioms, šarmingoms asmenybėms. Tiesa, derėtų visiškai nesusitapatinti su atliekamu vaidmeniu ir mokėti iš jo išeiti. Ir tarkim, jeigu kokį kartą būtent tą dieną nepasisekė darbe, nesakyti, kad "esu niekam tikęs". Reikėtų iš šono pasižiūrėti į susidariusią situaciją ir adekvačiai viską įvertinus, sakyti "šiandien, kaip firmos darbuotojui - man bloga diena. Bet aš žinau, kur klydau, išanalizavau klaidas ir jų nebekartosiu", tuomet ramiam grįžti į šeimą ar galbūt kaip vienišiui išeiti į naktines miesto gatves atsipalaiduoti prie alaus bokalo ar vyno taurės, o gal tiesiog užsidėti savo šokėjo-mėgėjo kaukę ir pasiausti šokių aikštelėje.
Tik nepamirškite, kad "Esame tas, kas stengiamės atrodyti, todėl labai svarbu, kuo vis dėlto nusprendžiam apsimesti"/K.Vonegutas/

Pirma pavasario diena

... skamba beveik taip pat iškilmingai (gal netgi kiek džiugiau) kaip šventinė rugsėjo 1-oji :) Skirtumas tas, kad rudens šventė aktuali visiems graužiantiems mokslo šaknis (ar padedantiems tas šaknis atkapstyti iš po žemių), o pavasaris... ech, pavasaris yra pavasaris! Visiems, nepriklausomai nuo amžiaus, išsilavinimo ar statuso sociume. Tiesą sakant, nepažįstu nei vieno, kuris nesidžiaugtų po žiemos sulaukęs pavasario.
Pavasaris man visuomet asocijuojasi su gaiva. Nubudimu. Perversmu gamtoje (o neretai ir galvoje). Jeigu žiema slenka kaip tavo šešėlis visur kur eini, tai pavasaris bėga įsispyręs į sportinius batelius ir pavymui vis šūkteli: "Ei, greičiau! Nespėji drauge su manimi? NUBUSK!" Ir tikrai - nubundi! Pats įsispiri į tuos sportinius batelius ar čiumpi kokią dviratę transporto priemonę, kad neatsiliktum, nuo pavasario, šokančio gyvenimo džaivą. Ir tas polėkio jausmas užpildo - nuo pirštų galiukų iki pat blakstienų :) Geeera!
"Gamta piešia mums piešinius, diena po dienos, neapsakomo grožio paveikslus. Jei tik mūsų akys galėtų juos matyti..." /Dž. Raskinas/ Linkiu tuos paveikslus ne tik pamatyti, bet ir patiems nutapyti.
Su pavasariu, mielieji!