Pirma mintis šovusi į galvą, kai pamačiau trumpą fotoreportažą, kaip fotografuojamos, ruošiamos stilistų, visažistų ir kitų profesionalų žvaigždės fotosesijoms. Tai, kokia gaunasi natūrali fotografija ir tai, ką pamato mūsų akys laikraščiuose ar žurnalų viršeliuose, patikėkit manim, laaabai skiriasi! Anokia čia naujiena, sakysite. Bet netgi ir tai žinodamos paauglės alpsta žiūrėdamos į savo dievaičių fotonuotraukas (net jeigu ir suvokia, kad tai optinė apgaulė akims, fotošopo viražai, profesionalios komandos darbas). Ir negana to, ne tik gėrisi tomis fotografijomis, bet ir siekia būti tokiomis arba labai panašiomis į TAS, žvelgiančias nuo spaustuvės dažais kvepiančių žurnalų viršelių.Tik brandi asmenybė geba atsirinkti (ir tai - ne visuomet), kas tikra, o kas paslėpta po pudros ar šiuolaikinių kompiuterinių programų sluoksniu. Ir net daugumai tų brandžiųjų, pamačius tobulą fotografiją pirma šmėstelėjusi mintis būna "kaip neįtikėtinai gerai atrodo!Ir aš bent pusėtinai taip norėčiau".
Bet gana apie glamūrą, iškreiptos realybės pavyzdžių apstu daugelyje mūsų gyvenimiškų situacijų., pavyzdžiui, darbinantis. Darbdaviai mėgsta sąmoningai ar ne iškreipti būsimos darbo vietos vaizdą pridėdami tai, ko paprastai tame darbe nei vienas darbuotojas nėra matęs arba pažadėti tokią atmosferą, pareigas ir užmokestį apie kokį kalba straipsniuose "kokia darbo vieta yra tobula". Norintis įsidarbinti tuo dažniausiai patiki, leidžia sau pagalvoti, kad gal tikrai taip yra, gal čia TAS svajonių darbas. Ir po savaitės, mėnesio ar pusmečio galiausiai suvokia, kad tai buvo tik eilinis pigus darbdavio triukas, kuris, deja, reikiamu momentu suveikė. Ir jautiesi tada kaip Alisa, iškreiptų veidrodžių karalystėje.
Pagalvojus apie politiką (neblogas šuolis nuo mados, glamūro ir darbo vietos paieškos!), vėl matome iškreiptą vaizdelį: tai, ką kalba niekaip nesusiję su tuo, ką daro. Arba pateiktos žinios būna NEnaudingos kažkam, pateikiamos iš kiekvienos varpinės skirtingai.
Giminystė. Jau toks šventas reikalas atrodytų. Iki tol, kol kas nors nenumatyto, neplanuoto nutinka ir viskas, kas buvo iki tol, subyra į šipulius. Visas tas bendrumo mitas, "vienas už visus - visi už vieną" šūksniai aidi taip toli, kad nebesigirdi jų aido... Ir sugriūna tai, kuo tikėjai. Tada pagalvoji "sumautai iškreipta realybė!".Kaip ten sakė John'as Lenon'as? "Jei mes visi sapnuojame tą patį sapną - tai realybė". Taigi teks išgyventi šiandieną.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą