Gyvenimas trunka akimirką

Liko našle vos dvidešimt kelių, nes per keturis mėnesius jos sutuoktinį "suvalgė" kažkoks neaiškus net medikams reiškinys - žodžiai iš perskaityto interviu. Bet tai nėra tik žodžiai. Tai jaunos moters, dabar jau virš trisdešimties, gyvenimas. Nežinau kodėl, bet skaitant tą dalį teksto mano oda pašiurpo... O kas jeigu?! O kaip gyventi toliau? Kaip atsakyti sau ir kitiems į klausimus, į kuriuos atsakymo, galbūt, net nėra. Tylos minutė.
Gyveni žmogus negalvodamas kasdien, kad štai, galbūt šiandien TA diena, nes turbūt išprotėtume taip mąstydami. Kita vertus, kai susimąstai, pradedi vertinti tai ką turi ŠIANDIEN ir bent minutei pamiršti visus "rytoj", "po metų" arba "kai užauginsime vaikus"... Ir tas visur girdimas ČIA ir DABAR neatrodo toks banalus. Taip. Mūsų turimas laikas ir galimybės yra tik čia ir dabar. Ką pasakysi, kaip pažiūrėsi ir kaip pasielgsi užsifiksuos akimirkoje visam laikui. Be teisės atsukti juostelę ir ištaisyti į tai dienai labiau priimtiną variantą.
Žinote, galvoju, kad, matyt, ne be reikalo yra duota kiek duota kiekvienam mūsų. Matyt, ne šiaip sau kartais angelas sargas ar kas kita, kas jums labiau patinka, pakiša pagalvę, kad galėtume keliauti tolyn. Matyt, tikrai ne veltui tam tikrose situacijose aplinkybės susiklosto būtent taip... nes kas žino, jeigu būtų buvę kitaip.
Gyvenimas trunka akimirką begaliniame laike. /P. Ferrucci/