Kalbantis vėjui.
Žodžius pabėręs
Į laukus nuėjo...
~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~
Kiekvienas metų laikas atsineša kažką savo: žiema kvepia stebuklų laukimu, tyla ir ramybe; pavasaris dovanoja nubudimą ir gyvenimo gaivalą; vasara dalinasi džiaugsmo ir šėlionių nuotaika... O štai ruduo man asocijuojasi su apmąstymais ir susikaupimu. Tarsi pasinėrimas į savotišką letargo miegą, kai viską jauti ir girdi, bet matai per ūkanas. Metas, kai viskas aplink sulėtėja. Ir nori nenori pats virsti tingiu katinu, kuris mieliau įsitaiso prie šiltos krosnies nei ieško medžioklės nuotykių.Namai vis dažniau pakvimpa cinamonu ir obuoliais. Kaklą nuo vėjų apjuosia šiltesnė ir jaukesnė kaklo mova, o rankas pradeda šildyti plonytės moheros siūlai. Ruduo.
Vis dažniau įsiauname į guminius botus vietoj lengvų sportinukų. Kasdieniu draugu tampa žaismingas skėtis, saugantis nuo rudeninių darganų. Supranti...į pabaigą Rugsėjis.
Žvarbų rytą sugrubusias rankas šildo termosinis karšto gėrimo puodelis. Ir vietoj to, kad susitikęs su draugais gurkšnotumei ledų kokteilį renkiesi jaukiai pasėdėti susisupus į pledą prie puodelio arbatos. Ruduo.
~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~
Išdidus Rugsėjis
Lapus šalnai pakandus
Galvą iškėlęs
Nudienotais Bobų vasaros takais išėjo...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą