Santuoka: iškasena ar vertybė?

Na, ką gi, pribrendo laikas pagvildenti santuokos temą. Senokai rašiau socialine tematika, o kai beveik kasdien apie tai tenka pagalvoti, nori nenori skenuoji save (ir šalia esantį) iš vidaus nuodugniu rentgenu, analizuoji, braidai po smegenų vingių pievas ir dar kartą perkainoji vertybes.
Taip taip, žinau, pusę, o gal net absoliuti visuma skaitančių (ypač jaunesnio amžiaus) rėksite, kad "nebe tas amžius! Santuoka - atgyvenęs niekalas... ką pakeis santykiuose įformintas statusas" ir pan. Ir aš prieš kokius penkis metus taip galvojau. Na, kad santuoka - praėjusio amžiaus iškasena - negalvojau, bet klausimu, ką tai gali pakeisti santykiuose buvau labai kategoriška. Bet būnant su žmogumi penkis, septynis, devynis ar daugiau metų požiūris kinta. Galų gale, suaugi (nekalbu apie fizinę brandą) ir tenka pripažinti sau ir aplinkiniams, kad taip - vis dėlto norisi tuos laiko patikrintus santykius įforminti. Ir ne dėl kažko kito, visuomenės, visiškai netiesa. Tai darome dėl savęs. Net jeigu ir viešai neigiame santuokos svarbą, ji atneša mums emocinį stabilumą, prideda šiek tiek daugiau atsakomybės už esantį šalia ir bendrai priimamus sprendimus.
Mano nuomone, santuoka jokiais būdais negalėtų būti siejama su "saugumu", kad dabar - tai jau ilgai ir laimingai, kas benutiktų. Tas "ilgai ir laimingai" galimas tik tuo atveju, jeigu juntamos abipusės pastangos ir noras kurti aplink save tą gerąją aurą. Nėra reikalo mistifikuoti, nes santuoka - tai toks natūralus, iš senovės atkeliavęs palikimas dviems žmonėms, norintiems būti drauge. Santuoka, kaip ir daugelis dalykų, evoliucionuoja: nuo primityvaus poravimo(si) iki brandaus suvokimo, kad šeima - viena didžiausių vertybių šiame nuolat kintančiame ir nepastoviame, materialybių pergrūstame pasaulyje.
Su rožiniais akiniais nevaikštau, žinau, kokia stulbinanti skyrybų statistika. Graudžiai juokinga gatvėje pamačius automobilį su užrašu "pigios ir greitos skyrybos, kreipkitės ...". Straipsniai, skatinantys moterų nepriklausomybę - tiek finansinę, tiek emocinę, patarimai vyrams, kaip išsisukti nuo santuokos, gąsdinimai įvairiais tabu tikrai neprisideda prie santuokos puoselėjimo ir išsaugojimo, kaip vertybės. Bet, visuomet turėtume paklausti savęs: ar MAN to reikia? Jeigu atsakymas teigiamas, jokių kitų svarstymų "verta/neverta" neturėtų būti. Perkant siurblį galima svarstyti, ar verta, o sukurti vertybei tokių svarstymų nereikia.
Dvilytiškumas ir giminės pratęsimas - štai dėl ko protėviai vertino santuoką, tad šįkart neplėtosime temos kalbant apie tos pačios lyties santuokas, vestuvines sutartis, tėvų suporuotus sutuoktinius, santuokas pagal išskaičiavimą ir visą kitą, kas iškreipia santuokos sakralumą.
Neagituoju, negąsdinu, tiesiog išsakau savo nuomonę. Santuoka - kiekvieno asmeninis ar bendras poros sprendimas, tad belieka paklausti savęs: ar norisi gyvenime tikrų dalykų? O tuomet jau "ilgai ir laimingai" kurstyti šeimos židinį, kuris yra visą ilgą ir atkaklią evoliucinę kovą vainikuojanti šlovė.